Senstant bėga greičiau, bijant – lėtėja, o atostogaujant – skrieja šviesos greičiu. Kas ir kodėl?

  • Teksto dydis:

Kaip kartą yra pasakęs Albertas Einšteinas, laikas viso labo egzistuoja "taip, kad viskas vyktų neiškart". Šiaip ar taip, bėda ta, kad kartais jis slenka nepakenčiamai lėtai, o kartais tirpsta tiesiog nepermaldaujamai greitai.

"BBC Radio 4" darbuotoja Klaudija Hamond (Claudia Hammond) dalį savo gyvenimo skyrė studijai, kaip mūsų emocijos, sveikata, amžius ir kiti veiksniai veikia laiko suvokimą. Autorė priėjo išvadą, kad laikas – dažniausias daiktavardis anglų kalboje – pradeda eiti greičiau senstant ir tada, kai esi atsipalaidavęs. Sparčios laiko tėkmės pojūtį gerokai slopina baimė.

K. Hamond išleido knygą "Time Warped" ("Laiko iškreipti"), kurioje autorė pasakoja, kaip laikas prabėga dvigubai greičiau, jei jis leidžiamas malonioje kompanijoje ir kaip jis sustoja, kai tenka nuobodžiauti. Žurnalistė analizavo atvejus, kai laikas nepaprastai prailgsta priešmirtinėse situacijose. Vienas iš tokių pavyzdžių – BBC žurnalisto Alano Džonsono (Alan Johnson) patirtis 2007 m. Gazoje patekus į nelaisvę ir joje išbuvus 4 mėnesius.

Psichologijos išsilavinimą turinti K. Hamond dėmesio skyrė ir 1962 m. vykdytiems prancūzų tyrinėtojo Mišelio Sifro (Michel Siffre) eksperimentams, kai jis du mėnesius pasiryžo gyventi požeminiame urve, kur nematyti dienos šviesos, nėra laikrodžių ir jokių kitų laiko orientyrų. Jis visiškai prarado laiko pojūtį, o jo būdravimo periodai (dienos) trukdavo nuo 6 iki 40 val., tačiau vidurkis – 24 valandos (tiek, kiek trunka para Žemėje).

K. Hamond rašydama knygą studijavo, kaip laiką lėtina baimė ir kieno nors riksmo girdėjimas. Anot autorės, pusė žmonių tiki, kad laikas juda link jų, o visi kiti mano, kad jie patys juda laike.

Paradoksalu, tačiau žmonės visada tiki, kad ateityje turės daugiau laisvo laiko, tvirtina psichologė, nors egzistuoja galybė patikrintų laiko planavimo metodų, tad laiko, pasiskirsčius prioritetus ir pasiplanavus, jo gali užtekti ir likti.

Nors didžiąją dalį gyvenimo praleidžiame krimsdamiesi dėl laiko, pasirodo, smegenyse nėra specialios srities ar zonos, kuri sektų, kaip eina minutės ir valandos. Užtat, anot K. Hamond, žmonės yra linkę visus įvykius dalinti į trijų sekundžių trukmės intervalus ir derinti juos prie laikrodžių rodomo laiko.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių