Iš NASA grįžusios studentės: Lietuvos mokslininkai per daug susireikšminę

Jai antrina kartu stažuotę atlikusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentė Julija Semenenko: „Jie [NASA mokslininkai] sugeba labai įdomiai ir paprastai išaiškinti sudėtingus principus. Supranti, kad žmogus tikrai žino, ką jis daro, ir be galo tai myli. Tie žmonės tikrai nuostabūs.“

Fotografuoti draudžiama net darbo vietą

Pirmas įspūdis, nuvykus į NASA, buvo stebinantis ir džiuginantis – ten žmonės labai draugiški, sako M. A. Mickonytė ir J. Semenenko. „NASA turi daug padalinių, atrodo, septynis skyrius. Mes dirbome mokslinių tyrimų centre „Ames“ Kalifornijoje. Vietovė, kur gyvenome ir dirbome, yra kaip didelis miestelis, tai – tarsi tyrimų parkas, į kurį gali pakliūti visi. O į tyrimų centrą gali patekti tik darbuotojai“, – pasakoja M. A. Mickonytė.

J. Semenenko didelį įspūdį paliko tai, kad ten nėra aukštų pastatų, išskyrus milžinišką vėjo tunelį, kuriame tikrinami erdvėlaivių ir lėktuvų modeliai: pavyzdžiui, pučiama labai stipri vėjo srovė ir stengiamasi atkartoti tikras oro sąlygas, o tada žiūrima, kas vyksta su sparnais ir pan.

Saugumas, pabrėžia M. A. Mickonytė, ten, be abejo, labai svarbus – negalima fotografuoti net darbo vietos, atliekamų tyrimų: „Fotografuoti gal ir galėtum (jei reikia medžiagos vidinėms prezentacijoms), bet viešinti griežtai draudžiama.“.

Šiukšlių kosmose gali daugėti savaime

M. A. Mickonytė sako dirbusi Gyvybės palaikymo skyriuje, o jos projektas buvo susijęs su maisto medžiagų gamyba kosmose. „Pagrindinis tikslas – sukurti technologiją, kuri leistų pasigaminti maisto kosmose, kad nereikėtų gabentis jau pagamintų produktų. Juk, kai produktai laikomi ilgai, mažėja jų maistinė vertė. Be to, kosmose kitokios sąlygos ir kitokios ligos“, – kalba mergina.

Anot jos, šiai technologijai buvo naudojami mikroorganizmai, o kaip terpė pasirinktas jogurtas. „Bet šio projekto planas sudarytas iki 2018 m., tad ten praleisti du mėnesiai tebuvo nedidelis žingsnelis. Bet savo užduotis aš įvykdžiau, man viskas gerai pavyko“, – džiaugiasi M. A. Mickonytė.

J. Semenenko tyrimų centre su komanda kūrė internetinę programą, kuri realiu laiku stebi apie Žemę skriejančius palydovus, kosmines šiukšles. Tačiau, kadangi ji nuvyko ten dviem mėnesiais vėliau, nei buvo planuota, komanda jau buvo atlikusi beveik visą darbą.

„Aš atvykau jau tada, kai reikėjo žiūrėti, kas veikia ne taip, kaip turėtų veikti, taisyti klaidas, tikrinti funkcionalumą“, – neslepia J. Semenenko.

Ji pasakoja, kad programa realiu laiku stebi 15,5 tūkst. objektų, skriejančių apie Žemę. Dalis tų objektų yra palydovai, bet apie 10 tūkst. šiukšlės – palydovų, raketų nuolaužos. „Kosminių šiukšlių jau tiek daug, kad jos susiduria vienos su kita ir šiukšlių atsiranda dar daugiau. Tai reiškia, kad, jei nieko nedarysime, šiukšlių daugės savaime. NASA jau svarsto, kaip būtų galima valyti orbitas“, – kalba J. Semenenko.