Aukštasis mokslas: valstybė finansavo ne mokslą, o orą

Tiesa, galima guostis, kad po savaitės bus antrasis etapas, galbūt jų sumažės. Kai kalbame su žmonėmis, kurie nėra iš valdančiųjų partijų, vyriausybės ar Švietimo ir mokslo ministerijos, visi sutartinai sako, kad nėra ki­tos iš­ei­ties, kaip gerokai ma­žin­ti uni­ver­si­te­tų skai­čių, nes tik tai užtikrins ge­res­nį jų fi­nan­sa­vi­mą ir stu­di­jų ko­ky­bę. Ir valstybės rankose yra visi svertai tai įgyvendinti, ta­čiau iki šiol val­džio­je bu­vu­sios par­ti­jos ne­si­ry­žo im­tis po­li­ti­nės at­sa­ko­my­bės. Beje, šios vyriausybės programoje yra toks sakinys: „didinsime aukštųjų mokyklų konkurencingumą, skatinsime jas keistis, būti atviras naujoms iniciatyvoms“.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pažymėjusi, kad Lietuva vis dar leidžia sau prabangą turėti 45 aukštąsias mokyklas ir 1800 studijų programų, kai Europos Sąjungos vidurkis – 5 universitetai milijonui gyventojų.

„Rizikuojame tapti neraštinga valstybe su aukštuoju išsilavinimu“, – sakė šalies vadovė.

Šiais metais prezidentė savo metiniame pranešime paminėjo du svarbius aspektus: prastą vidurinio išsilavinimo kokybę ir pulkus studentų prastuose universitetuose.

Neseniai baigėsi pirmasis stojimo į aukštąsias mokyklas etapas. Šiemet 82 specialybės įvairiose aukštosiose mokyklose nesudomino nė vieno studento. 2009-aisiais buvo įvykdyta aukštojo mokslo reforma, kuri anuomet sulaukė daug dėmesio ir kritikos. Jos tikslas buvo didinant konkurenciją tarp universitetų mažinti jų skaičių ir taip gerinti aukštojo mokslo kokybę.

Tai buvo strateginis sprendimas atsižvelgiant į demografinę krizę ir įvairių užsienio šalių ekspertų patarimus. Esą turėti kelis kokybiškus universitetus šaliai yra kur kas naudingiau nei daugybė nekokybiškų, pareugiančių pernelyg didelį skaičių žmonių, vėliau dirbančių universitetinio išsilavinimo nereikalaujantį darbą.

Praėjus septyneriems metams po reformos, studentų skaičius sumažėjo, tačiau tai įvyko ne dėl tikslingos vyriausybių politikos, o dėl to, kad Lietuvoje mažėja gyventojų. Pavyzdžiui, 2010-aisiais mokyklas baigė apie 45 tūkst. abiturientų. Prognozuojama, kad 2020-aisiais jų bus vos daugiau nei 20 tūkst.

Prabėgę septyneri metai po reformos, atrodytų, – ilgas laikotarpis, tačiau per jį universitetų ir kolegijų skaičius nesumažėjo. Lietuvoje aukštajam mokslui tenkanti viešųjų išlaidų dalis (nuo Bendrojo vidaus produkto) viršija Europos Sąjungos vidurkį, tačiau rinkai trūksta kvalifikuotų specialistų ir nė vienas universitetas nėra pasiekęs geriausių Europos universitetų lygio. Lėšos, skiriamos universitetams, naudojamos itin neveiksmingai – valstybė meta pinigus į tokias vietas, iš kurių jie jokia pridėtine verte jai atgal negrįžta ir švietimas tampa ne investija, o išlaidomis.