Kas yra herbarai ir „su kuo jie valgomi“?

Ukmergės miškų urėdijos darbuotojai parengė savo administruojamuose miškuose augančių retųjų, todėl saugotinų augalų herbarą. Jis tapo darbų vadovu patiems miškininkams bei pažintine knyga visuomenei.

Tapo darbų vadovu

Idėja parengti Ukmergės miškų urėdijos administruojamuose miškuose saugomų augalų herbarą kilo urėdui Vigantui Kraujaliui. „Nors visi esame išėję miškininkystės mokslus, tad turime pažinti augalus, tačiau dažnai būna, kad nežinome, ką saugome, kaip saugomas augalas atrodo“, - pastebėjo jis.Dabar atsivertus urėdijos miškų augalų herbarą galima ne tik pamatyti, kaip atrodo saugotinas augalas, bet ir sužinoti, kokioje girininkijoje, kokiame miško kvartale jis auga, bei kokios jam kyla grėsmės ir kaip jų galima išvengti.

Ukmergės miškuose yra ir dažniau aptinkamų, tad lengviau atpažįstamų, ir labai retų Lietuvos Raudonosios knygos augalų.

Štai, pavyzdžiui, visiems gerai pažįstamas statusis atgiris, šnekamoje kalboje vadinamas pataisu, – pataisinių šeimos žolinis augalas Lietuvoje gana retas, bet aptinkamas beveik visuose rajonuose. Tad ir Ukmergės miškų urėdijoje jo randama net šešių girininkijų miškuose—Balelių, Deltuvos, Siesikų, Taujėnų, Užulėnio ir Želvos.

O štai Lietuvos Raudonosios knygos augalas – žalsvažiedė blandis, nors Lietuvoje jos augimviečių nėra mažai, auga tik Pašilės girininkijos miškuose. Šis lelijainių klasės augalas yra ne tik gražus, bet ir turi savo paslapčių. Baltai nužydėjęs jis pereina į ramybės būseną: pasislepia po miško žolija ir du metus neišleidžia nė lapelio. Tačiau po dešimties metų jo augimvietė suboluos žiedais - labai gausus žalsvažiedės blandies žydėjimo sezonas kartojasi kas 10 metų. Kitu laiku aptinkami tik pavieniai augalai. Tad nežinodami šio augalo augimvietės ir jos nesaugodami, galime ją sunaikinti. Pavyzdžiui, jei toje vietoje sumanysime sodinti mišką, suarti dirvą ar dar blogiau—ją įtręšti.

Smiltyninis gvazdikas kvepia taip pat tik vienos – Žaliosios girininkijos viename miško kvartale. Smiltyninio gvazdiko populiacija nėra gausi ir visoje Lietuvoje. Jis gana retas rytinėje, pietinėje ir vakarinėje Lietuvoje, o vidurio ir šiauriniuose rajonuose randamos tik atskiros populiacijos. Dauguma jų labai negausios ir užima nedidelius plotus.Smiltynis gvazdikas yra priskirtas antrajai saugomų augalų kategorijai, tai reiškia, jog šios kategorijos rūšis yra labai pažeidžiama, jos populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja. Smiltyniniam gvazdikui reikia miško aikštelių, o intensyvėjant miškų naudojimui ir atkūrimui, jų mažėja.

Žaliosios girininkijoje smilkininio gvazdiko augavietėse paliktos miško ertmės. Nei žemės ruošimo, nei miško atkūrimo darbai čia nevyksta.

O meškiniui česnakui (nuotr. viršuje), kuris taip pat randamas tik Užulėnio girininkijoje, -- atvirkščiai: kenkia plynieji kirtimai. Tad miškinio česnako augavietėse atliekami tik sanitariniai kirtimai.

Į herbarą sudėti ne tik žydintys ir nežydintys miško augalai, bet ir samanos. Pavyzdžiui, plunksninė pliusnė. Ji rasta tik vienoje – Želvos girininkijoje ir tik viename miško kvartale. Plunksninės pliusnės auga ant senų plačialapių medžių, ypač uosių ir drebulių kamienų ir mėgsta paunksmes. Atvirose vietose, jei ir bus palikti seni pavieniai medžiai, samanos išnyks. Tad aplink šios rūšies kolonijas Ukmergės miškų urėdija stengiasi nevykdyti ūkinės veiklos. Čia paliekami net ir savaime išvirtę seni medžiai.

Ukmergės miškų urėdijoje į herbariumą įtrauktos ir saugomos įvairios kerpės. Pavyzdžiui, plačioji platužė. Jos rasta Krikštėnų, Kernavės ir Siesikų girininkijų miškuose. Juose yra po kelis medžius, kurie apaugę šios kerpės gniužulais. Tačiau toliau ji neplinta – plačioji paltužė ilgaamžė, bet sunkiai plintanti kerpė. Jai labai kenkia miškų kirtimas, džiūstančių ir nudžiuvusių medžių šalinimas, senų miškų plotų išskaidymas. Todėl Ukmergės miškų urėdija plačiosios platužės populiacijų vietose beveik nevykdo ūkinių miško darbų.

„Mūsų parengtas herbariumas tapo mūsų darbų vadovu. Prieš planuodami miškotvarką bei miškų atkūrimą pirmiausia pavartome šią knygą“,- sakė vienas šio herbariumo autorių - Ukmergės miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Ramūnas Jančiulevičius.

Supažindina visuomenę

Parengtas herbaras tapo ne tik pačių miškininkų darbo vadovu, bet ir pažintine knyga visai visuomenei. Eidami į susitikimus su ja, Ukmergės miškininkai būtinai atsineša ir herbarą.

Neseniai toks susitikimas įvyko Ukmergės A.Smetonos gimnazijoje. „Tai buvo gyva gamtos pamoka“, - prisimena gimnazijos biologijos mokytoja metodininkė Elvyra Kriaučiūnienė. Pasak jos, urėdijos miškotvarkos inžinierius R.Jančiulevičius, kaip tikras pedagogas, išdėstė gimnazistams apie mišką bei jo augmeniją, parodė skaidrių, tačiau įdomiausias jiems buvo saugomų augalų herbaras. „Jie galėjo ne tik pamatyti, bet ir paliesti retuosius augalus“, - apie nepamatuojamą gamtos pamokos naudą kalbėjo biologijos mokytoja.Po tokios pamokos, mokytojos įsitikinimu, vaikai miške neskins kaip žibučių vėjalandžių šilagėlių, į puokštes nebedės kardelių: dažnai žmogus tą daro ne iš pikto, o iš nežinojimo.

Vėjalandė šilagėlė bei paprastasis kardelis, kurių yra Ukmergės miškų urėdijos miškuose, taip pat kaip ir smiltyninis gvazdikas priklauso labai pažeidžiamų rūšių kategorijai.

Herbarą nuolat pildys

Ukmergės miškų urėdijos saugomų augalų herbariumas dar nėra baigtas. „Šį darbą pradėjome rudenį. O kiekvienas augalas turi savą augimo, žydėjimo ir ramybės laiką “,-- sakė vienas herbariumo autorių R.Jančiulevičius.Tačiau ir po visų metų laikų herbaras nebus baigtinis – jis bus pildomas nuolat.

„Visus saugomus augalus surinkti, vargu, ar įmanoma. Jų atsiranda vis naujų, o dėl kai kurių samanų vertingumo tarpusavyje nesutaria net mokslininkai“, - pastebėjo Lietuvos gamtos fondo projekto vadovas Danas Augutis.

Lietuvos gamtos fono atstovas palankiai vertino Ukmergės miškų urėdijos pastangas saugant nykstančius miško augalus. „Iš esmės pasikeitė miškininkų požiūris į gamtines vertybes. Jis yra visai kitoks nei buvo, sakykime, prieš dešimt metų. Dabar didesnė problema yra visuomenės požiūris. Dažnai miškininkai sulaukia pastabų, kodėl miške yra nuvirtusių ir netvarkomų medžių. O juk negyva mediena yra maistas miškui ir jo augmenijai. O kai kuriems augalams—būtinas gyvybės šaltinis“, - aiškino Lietuvos gamtos fondo atstovas.

Šiuo metu Lietuvoje saugomos 339 į Raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys. 14 jų laikomos jau išnykusiomis ar galbūt išnykusiomis, 79—išnykstančios, kurias galima išsaugoti tik naudojant specialias apsaugos priemones. 84 rūšys priskirtos labai pažeidžiamų rūšių kategorijai.