Juodosios skylės klajoklės – grėsmė Saulės sistemai?

Gali būti, kad po Paukščių Tako galaktiką klajoja šimtai juodųjų skylių atsiskyrėlių, kurių kiekviena sveria keletą tūkstančių kartų daugiau nei Saulė.

„Tokias juodąsias skyles atsiskyrėles būtų labai sunku pastebėti“, – teigia astronomė Kelly Holley-Bockelmann iš Vanderbilto universiteto Tenesyje. 

„Išskyrus, kai ji praryja daug dujų, vienintelis būdas aptikti besiartinančių tokią juodąją skylę – stebėti, kaip jos ypač stiprus gravitacinis laukas išlenkia šviesą, kuri keliauja pro šalį. Tai sukuria efektą, vadinamą gravitaciniu lęšiavimu, dėl kurio fone esančios žvaigždės trumpam pasislinktų ir ryškiau suspindėtų“, – aiškino mokslininkė. 

Tyrėjai dėmesį sutelkė į „vidutinės masės“ juodųjų skylių, kurių egzistavimu dar neseniai kai kas abejojo, modeliavimą, rašo britų „Daily Mail“. 

Kol kas patvirtintas vienos vidutinio dydžio juodosios skylės egzistavimas. Ją prieš trejus metus galaktikos ESO 243-49, esančios už 290 mln. šviesmečių nuo Žemės, pakraštyje aptiko Europos kosmoso agentūros „XMM-Newton“ rentgeno spindulių kosminis teleskopas. 

Naudodami Alberto Einsteino reliatyvumo teoriją mokslininkai analizavo, kas nutiktų, jei tokio dydžio juodosios skylės susilietų su kitomis juodosiomis skylėmis. 

Viena didžiausių šio tyrimo staigmenų buvo prognozė, kad kai dvi skirtingo dydžio ar skirtingu greičiu besisukančios juodosios skylės susijungia, naujai susiformavusi juodoji skylė dėl judesio kiekio tvermės dėsnio gautų smarkų postūmį, galintį ją išstumti 4 tūkst. kilometrų per sekundę siekiančiu greičiu. 

„Tai daug daugiau nei kas nors numatė. Net vidutinis 200 kilometrų per sekundę smūgio greitis yra ypač didelis, palyginus su įprastų astronominių objektų ištrūkimo greičiais. Mes supratome, kad bet koks juodųjų skylių susiliejimas išstumtų naują liekaną iš sferinio telkinio, nes ištrūkimo greitis yra mažesnis nei 100 kilometrų per sekundę“, – aiškino K. Holley-Bockelmann. 
Mokslininkės vadovaujama komanda atliko keletą vidutinės masės juodųjų skylių susiliejimo su žvaigždžių dydžio juodosiomis skylėmis, kurių sferiniuose telkiniuose yra daugybė, simuliacijų. Ypatingą dėmesį tyrėjai skyrė postūmiui, kurį jos gaudavo po kiekvieno susiliejimo. 

„Atsargiausios mūsų prielaidos rodo, kad net jei kiekviename sferiniame telkinyje būtų vidutinio dydžio juodoji skylė, tik 30 proc. ją išlaikytų po susiliejimo laikotarpio. Mažiausiai konservatyvios prielaidos rodo, kad mažiau nei 2 proc. sferinių telkinių šiandien turėtų būti vidutinės masės juodosios skylės“, – simuliacijų rezultatus komentuoja astronomė. 

Jei maždaug 200 Paukščių Take esančių sferinių telkinių iš tiesų pagimdė vidutinio dydžio juodąsias skyles, tuomet šimtai jų greičiausiai nematomos klajoja po mūsų galaktiką, laukdamos, kada praris jų kelyje pasitaikiusias žvaigždes, ūkus ir planetas. 

Laimei, kelių juodųjų skylių atsiskyrėlių buvimas kaimynystėje didelio pavojaus nekelia. 

„Nepaprastai mažai tikėtina, kad šios juodosios skylės atsiskyrėlės padarys kokios žalos visatos gyvavimo laikotarpiu. Jų pavojaus zona, Schwarzschildo spindulys, yra tikrai mažytis, vos kelių šimtų kilometrų. Mūsų kaimynystėje yra daug pavojingesnių dalykų“, – tikina K. Holley-Bockelmann.

Šiuo metu stambiausios atrastos juodosios skylės yra maždaug 10 mlrd. kartų didesnės nei Saulė. Jos tokios didžiulės, jog užgožtų visą mūsų Saulės sistemą. Nuo Žemės jas skiria 270 mln. šviesmečių.