Specialistas: medžių būklė blogėja ir dėl augimo sąlygų

Visoje Lietuvoje vidurvasarį pastebime ne nuo kaitros, bet nuo ligų ar kenkėjų nurudavusius ar lapus numetusius medžius. Jau ne vienerius metus specialistai su nerimu stebi kaštonus, kurių lapai ir šiemet ruduoja – padėtis nei gerėja, nei blogėja. Tačiau kaštonai – ne vieninteliai kenčiantys medžiai. Specialistų teigimu, gegužės ir birželio mėnesiais grambuoliai labai nugraužė ąžuolus, o liepos kentėjo nuo gleivėtojo pjūklelio.

„Taip pat buvo signalų, kad Vilniaus mieste ruduoja klevai. [...] Tai, ką matome, ne ligos, ne virusai ir ne grybinės ligos, o dėl augimo sąlygų pablogėjusi būklė“, – sako Povilas Ivinskis, Vilniaus universiteto Ekologijos instituto Entomologijos laboratorijos vedėjas.

– Pone Ivinski, ką šią vasarą pastebi specialistai? Ar padėtis kažkuo ypatinga?

– Situacija tokia, kaip ir kasmet, kaštonai toliau ruduoja. Gal tik kai kuriose vietose, ypač Vilniuje, Asanavičiūtės gatvėje, labiau pasireiškia ligos. Labai nuo ligų susiraitę lapai, o tokių medžių nepuola ir kenkėjai. Taip pat atkreipėme dėmesį, kad gegužės ir birželio mėnesiais grambuoliai labai nugraužė ąžuolus, klevus. Dabar šie medžiai jau atsigauna. Bėda, kad kai kur labai nurudavusios liepos – jos nugraužtos gleivėtojo pjūklelio ir kitų kenkėjų. Taip pat buvo signalų, kad Vilniaus mieste ruduoja klevai. Klevus puola penkios pagrindinės grybų ligos, bet keliose Vilniaus vietose, pvz., prie Spaudos rūmų, pastebėjome, kad jų būklė tokia, nes žemė suspausta, šalia gazonai, taip pat žiemą, matyt, ant jų pakliūva daug druskos ir pan. Tai, ką matome, ne ligos, ne virusai ir ne grybinės ligos, o dėl augimo sąlygų pablogėjusi būklė.

– Didžiausias dėmesys ne vienus metus būdavo skiriamas kaštonams, nes jie kenčia nuo kaštoninės keršakandės. Ar padėtis šią vasarą keičiasi?

– Būsena pastovi: niekas neblogėja, niekas negerėja. Bet nėra duomenų, kad medžiai, pavyzdžiui, kaštonai, nudžiūtų nuo kenkėjų. Lapai nukrinta, pavasarį vėl sužaliuoja, medžiai vėl žydi, viskas gerai. Kiek blogiau yra su ligomis – ligos nepaleidžia. Jau kelerius metus kelis kaštonus stebime Asanavičiūtės gatvėje. Jie nuo viršūnės džiūsta ir jų būklė stipriai blogėja. Gal šiuo atveju ligos pavojingiau nei kenkėjai.

– Pone Ivinski, kai kurie gamtininkai sako, kad kaštonai apskritai nelietuviški medžiai, yra atvežti į Lietuvą iš labiau į pietus nutolusių kraštų, todėl nėra atsparūs. Ką galėtumėte pasakyti? Galbūt jų net neįmanoma išgelbėti?

– Manau, kad kaštonams niekas negresia. Taip, jie atvežtiniai, bet mes auginame ir atvežtinius klevus, ir liepas. Dekoratyvinių lietuviškų medžių praktiškai neauginame. Jų labai nedaug. Miesto želdiniuose lietuviškų medžių ir krūmų beveik nepamatysite – tai dekoratyviniai atvežtiniai medžiai, o jie pakankamai atsparūs ligoms ir kenkėjams. Vis dėlto ligos ir kenkėjai juos vis užpuola – tai natūralus procesas.

– Pone Ivinski, klausytojas sako, kad šiemet daugelio ąžuolų lapai pažeisti, matomos pilkos dėmelės. Kokie Jūsų duomenys?

– Tai ligos – miltligės. Žinoma, aš nesu tų ligų specialistas, bet Gamtos tyrimų centro Botanikos institute yra specialistų, kurie geranoriškai pakonsultuotų. Žmonės iš įvairių miestų vis kreipiasi susirūpinę augalų būkle. Labai gerai, kad tuo domimasi, nes augalai ir jų priežiūra brangiai kainuoja, todėl juos reikia saugoti. Jei staiga nudžius suaugęs, gražus medis, bus didelis nuostolis.

– Klausytoja teiraujasi, ar tiesa, kad šalia kriaušių negerai sodinti kadagius?

– Kadagių sodinti šalia sodo nerekomenduojama, nes jie yra įvairių ligų tarpinis šeimininkas – esant palankioms sąlygoms, ligos gali plisti ant vaismedžių.

– Ar priemonės, kurių buvo raginama imtis (kompostuoti, sugrėbti lapus), buvo veiksmingos?

– Nugrėbus ir išvežus lapus padėtis tikrai pagerėjo. Tose vietose, kur tai daroma, kenkėjų tikrai daug mažiau ir augalų būklė daug geresnė.

– Minėjote daug atvejų, kada medžius užpuola ligos. Ar apskritai įmanoma su jomis kovoti? Ar mieste galima medžius purkšti chemikalais?

– Manau, kad mieste niekas neleis nieko daryti. Ir kaštonams nebuvo leidžiama to daryti, nes aplink daug žmonių, ypač vaikų. Kai būsena beviltiška, medžius reikia šalinti. Teko skaityti Botanikos instituto paruoštą straipsnį, kad buvo pasodinta šimtai jaunų klevų ir liepų, o po pirmų metų dalis jų iškirsta, nes buvo beviltiškai pažeisti ligų – ėmė stipriai džiūti ir neapsimokėjo jų reanimuoti. Tai neišvengiama – nudžiūvusius medžius reikia keisti kitais.

– Galbūt net nereikia nieko daryti? Tai natūralus procesas – vieni medžiai keičia kitus?

– Pakeisti medį labai brangu. Jeigu prisimenate, Gedimino prospekte atvežtinė liepa kainavo gal tūkstantį litų. Penkerius metus paaugintus medžius iškirsti ir pasodinti naujų – labai brangu. Tad galbūt geriau pasirūpinti jų priežiūra: purenti žemę, tręšti, vasarą palaistyti, pagerinti, sustiprinti gyvybines augalo funkcijas, kad jis galėtų pasipriešinti ligoms ir kenkėjams. Tai kainuotų pigiau.

– Tenka pastebėti, kad kaštonai sodinami prie naujai nutiestų kelių. Ar tai reiškia, kad šie medeliai yra pasmerkti?

– Yra pasodinta prie „Akropolio“, ten labai nedaug kenkėjų juos puola. Kuršių nerijoje, Juodkrantėje auga kaštonai, beveik nepaliesti šitų kenkėjų. Vadinasi, kai kurie šitam kenkėjui greičiausiai atsparūs.

– Nuo ko priklauso – puls kenkėjai ar ne?

– Nėra nustatyta nuo ko. Galbūt įtakos turi atskira atmaina, atskirų kaštonų lapai stangresni, tiesesni, gal – nedidelis augalo būsenos morfologinis pakitimas. Tai nėra tyrinėta. Bet mes jau daug metų rekomenduojame daryti kaštonų atranką, surinkti tuos, kurie mažiau pažeisti kenkėjų, ir sodinti tik tokius. Bet kol kas tuo niekas neužsiima, viskas saviveikla.

– Kaip yra su kitais medžiais? Ar galima sakyti, kad, jeigu ruduoja kaštonai, tai ir kiti medžiai, kurie yra greta, paruduos. Bent prie LRT pastato auga klevai ir kaštonai, o ruduoja ir vieni, ir kiti.

– Ryšio nėra. Nors kaštoninės keršakandės pažeidimų randama ir ant klevų, bet labai nedaug. Randama ant platanalapio klevo. Tačiau platanalapis klevas mažai kur auga, sakysim, Kuršių nerijoje. Taigi jei šalia serga ir kaštonai, ir klevai, tai labiau išimtis.

– Pone Ivinski, regis, Lietuvoje negalima naudoti cheminių priemonių, kurios padėtų kovoti. O kaip yra kitose valstybėse? Kaip ten sprendžiamos panašios problemos?

– Pavyzdžiui, Lenkijoje buvo naudota priemonė, kurią būtų galima naudoti ir Lietuvoje, bet ji labai brangi. Torunėje, gelbėjant kaštonus, į kamienus buvo daromos injekcijos, o šitą cheminį preparatą augalo sultys išnešiojo į lapus. Liga buvo įveikta, bet tai trumpalaikis poveikis. Vienais metais tai pavyko, kitais poveikis buvo mažesnis, vėliau liga grįžo. O viena injekcija kainuoja apie 60 litų. Tai palyginti brangu, be to, mūsų mieste yra dešimtys tūkstančių kaštonų.

– Kas turi rūpintis medžiais? Ar tik specialiosios tarnybos? O gal gyventojai patys gali taisyti padėtį ir prisidėti, kad ligotų medžių būtų kuo mažiau?

– Medžiai yra savivaldybių, miestų nuosavybė, bet tuose miestuose, gyvenvietėse gyvename mes, todėl tai irgi mūsų pareiga. Prieš keletą metų žmonės buvo raginami sugrėbti lapus, ypač Kaune, Vilniuje. Žinoma, tiems žmonėms padėjus, juos truputį paskatinus, galima pasiekti gerų rezultatų, miestas būtų tikrai gražesnis.

– Minėjote laboratorijas, į kurias galima kreiptis. Kokiais atvejais rekomenduotumėte kreiptis į specialistus?

– Gamtos tyrimų centro Botanikos institute dirba specialistai, kurie išmano tuos klausimus, stebi miesto želdinius, jų ligas ir geranoriškai pakonsultuotų. Jeigu medis labai pažeistas, galima kreiptis konsultacijos ir paklausti, ką daryti. Tačiau tie žmonės irgi užimti, gaišti laiką dėl kiekvienos smulkmenos taip pat negerai.