S. Paltanavičius: visos naujienos iš gamtos – pačios šviesiausios

Visa savaitė buvo labai permaininga – dalis jos buvo tokia graži, kad mes nejučia prisiminėm vis labiau nutolstančią vasarą. Žinoma, gamtoje niekas negrįžta į tą patį tašką – metų ratas sukasi, nešdamas pirmyn ir kasmet apsukdamas, sugrąžindamas mus į tas pačias, bet jau kitokias dienas.

Tad ir lapus plėšiantys vėjai, o po to lietus mus sugrąžino kitokion realybėn. Tiesa, gamtoje pagaliau surandame neabejotinų rudens ženklų, nes ėmė rastis naujų spalvų.

Medžių lapų raudonio ir geltonavimo laukėme labai ilgai. Dabar kai kur jau buvo šalnos, taigi medžių lapų spalvos gimsta tiesiog mūsų akyse. Be jų mums ruduo būtų lyg ir netikras.

Ir nors mes negalėtume pasakyti, kokiomis spalvomis džiugino pernykštis ruduo, visi manome žinantys, kad jis buvo gražus. Turėjo toks būti... O dėl šios rudens dar žinome ne viską. Po šio lietingojo meto turėtų būti dar giedra, kuri, tikimės, paskleis tikrąją šios rudens spalvų paletę.

Prie spalvotų lapų taip tinka pilkosios pečialindos rudeninė giesmė... O mes su jumis keliaujame žvalgytis po rudenį. Ko gero, bobų vasaros saulė į gamtą, į laukus buvo išviliojusi jus visus. Būdami gamtoje mes negalėjome nematyti keliaujančių paukščių.

O taip – visiems labiausiai įstrigo lekiančių gervių pulkų atsisveikinimas. Paukščiai skrido aukštai, nes dangus giedroje gilus, viliojantis. Senųjų gervių trimitai ir jauniklių cypsėjimas nuteikia labai liūdnai...

O gal tik mums taip rodosi? Juk paukščiai taip kalba visą laiką? Kaip tada turėtume sakyti apie išskrendančių kikilių, zylių balsus? Ar jie kitokie?

Turbūt taip mes sugalvojome, vieni kitus auginome pasakodami apie paukščių atsisveikinimą ir apie tai, kaip jiems sunku palikti tėvynę. Tačiau pasiklausai iš šiaurės pas mus skubančių želmeninių ir baltakakčių žąsų kliksėjimo ir supranti, kad balsai skamba taip pat.

Paukščiai tikrai nieko neliūdi. O žąsys net ir neskuba, nes didelį ir pavojingą kelią jau įveikė, dabar apsistos pas mus poilsio. O nuo Nemuno deltos ar Žuvinto jos į savo žiemavietes Vakarų Europoje, kaip sako, nuskris vienų pakilimu, nenusileisdamos net vandens atsigerti.

Ir dar vienas prabėgusios bobų vasaros įspūdis: labai smagus buvo drugių, bičių, kamanių, vapsvų skraidymas, voro siūlų lakiojimas. Sakytum, visi skubėjo iš rudens pasiimti tai, ką prarado per visą rugsėjį.

Nuostabus metas gamtoje, nėra ką ir sakyti. Tačiau net ir tada, kai pradingsta saulė, visos naujienos iš gamtos – pačios šviesiausios.

Keliaujančių po gamtą tampa vis daugiau. Dar prieš dešimtmetį kalbėjome, visus kvietėme ir, prisipažinsiu, ne visada tikėjomės, kad mūsų paklausys, kad išsiruoš. Ypač prastesniu oru, kai nelepina saulė, kai pursloja lietutis.

Dabar skubančių į gamtą daug – štai prieš savaitę teko lankytis Kuršių nerijoje ir stebėjomės, kad žmonės eina takais, džiaugiasi rudenėjančiomis spalvomis ir migruojančiais paukščiais. Dabar – pats intensyviausias paukščių skridimas. Man labiausiai į akis krito lekiantys kėkštai...

Galbūt pasakysite, kad kėkštas yra sėslus, ištikimas savo giriai? Na taip, dalis jų populiacijos yra tokia... Tačiau kasmet rudenį tūkstančiai kėkštų keliauja pietvakarių link. Tiesa, tai ne mūsų, o šiauresnių regionų paukščiai.

Ar jie sugrįš pavasarį? Sugrįš, bet tikrai ne visi. Matyt, daug jų kažkur pražus. O balandį į šiaurės rytus keliaus padriki negausūs kėkštų pulkeliai. Dar nesame ištyrę visų jų kelių ir nustatę, iš kur jie pas mus atlekia rudenį ir kur skrenda pavasarį.

O, kiek tų nežinomų migracijos kelių. Vienas įdomių, apie kurį žinių laukiame kiekvieną rudenį, – lašišų keliavimas į neršto vietas. Karališkomis žuvimis vadinamos lašišos ir jų giminaičiai šlakiai iš jūros nukeliauja iki pačių šalčiausių upelių ištakų.

Žvejai yra patys geriausi gamtos stebėtojai – sutikite, juk be jų ne tiek daug žmonių gali tiek laiko praleisti gamtoje tyliai, braidydami paupiais ar paežerėmis, rymodami valtyje.

Žvejai papasakoja tokių nutikimų, kurie tiesiog stebina ir žavi. Antai, kiek jie pamato ramiai besidarbuojančių bebrų, prie upės atėjusių briedžių, kiek sykių susiduria su ūdromis, audinėmis ir spalvingaisiais tulžiais. Žodžiu, žvejai yra ne tik žuvų gaudytojai...

Sakyčiau, kaip ir medžiotojai. Juk jie tiek laiko praleidžia tyliai – sėlindami, laukdami bokšteliuose. Jeigu kiekvienas jų galėtų po medžioklės užsirašyti, ką matęs, girdėjęs, ilgainiui sukurtų tokią vertingą knygą...

Be abejo, tokie aktyvūs ir kruopštūs gali būti ir kiti keliautojai gamtoje. Beje, su jų pagalba galėtume atsakyti į daugelį klausimų.

Neseniai sužinojome apie šiaurės Lietuvos miškuose surastus negyvus elnius. Medžiotojai ir gamtininkai sunerimo – negi brakonieriai taip įžūliai juos galabija ir dar palieka nepasiėmę nei mėsos, nei ragų...

Taigi taigi, taip iš pradžių buvo galvota apie tuos žvėris, tačiau Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento specialistai su Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčiaus“ žmonėmis aptiktus žvėris apžiūrėjo ir nusprendė, kad juos pribaigė ne brakonieriai – šie elniai krito ne nuo žmogaus rankos, jie žuvo rujos metu kovodami tarpusavyje.

Pagalvojote – jeigu taip, greitai girioje elnių neliks? Juk jie gali vienas kitą, vienas kitą... Taip iki paskutinio... Vargu ar kada taip įvyks. Juk žvėrys tikrai nenori vienas kito pribaigti, nes nė viena rūšis nenori susinaikinti. Gamtoje yra daugybė vadinamųjų saugiklių.

Tokius saugiklius naudoja daugelis gyvūnų. Štai ir vilkai, besiaiškinantys santykius, turi galimybę nusileisti, atsukti stipresniajam savo sprandą, pažeidžiamiausią vietą. Toks jų gestas sako – štai, aš pasiduodu, daryk su manimi ką tik nori.

Stipresnysis tuo retai pasinaudoja. Nes ir vilkai savo rūšies nenaikina.