S. Paltanavičius: šernų kriuksėjimas girioje daug malonesnis nei tvarte

Tačiau mums, penktadienį pradėjusiems skaičiuoti naujuosius mokslo metus, lyg ir viskas aišku – atėjo eilė rudeniui.

Sakysite – juk mokslo pradžia ne visiems, daug kas tą dieną gal jau pamiršo... Nemanau, kad tai pamirštama. Juk visi mes su mokykla kažkada susitikome, ir net po daugelio metų to susitikimo jaudulys išliko. Tiesa, taip pat išlieka ir kiti svarbūs gyvenimo įvykiai. O kitų mes nelinkę matyti, pasikliaujame savo atmintimi, o ji dažniausiai nelabai ilga.

Taip, mes linkę daug ką pamiršti. Jei neužsirašome, jei neatsiverčiame savo dienoraščio, žiūrėk – po kurio laiko jau ir nežinome, buvo ar nebuvo, pernai ar užpernai.

Beje, dar turime šnektelėti apie gandrus. Taip taip, jau po jų išskridimo yra tokia šneka: nesistebėkite šios vasaros ir šio rudens sandūros vaizdais, tačiau gandrų pulkų ar pulkelių dar galite pamatyti. Net sunku pasakyti, kaip čia jiems išėjo...

Gal maisto gausu? Juk kitais metais išdegdavo žolynai, išdžiūdavo balos...

Taip, sausra gandrus išvydavo kelionėn labai anksti. Tačiau šįkart, matyt, yra visai kitaip. Ne lesalas, bet vėlavę augti jaunikliai sulaikė paukščius. Be to, mūsų stebimi šių dienų pulkai yra tikriausiai ne mūsiškiai, o skrendantys iš Estijos, galbūt – šiaurinės Baltarusijos ar Rusijos. Taigi, jei matysite juos, žinokite, kad jiems viskas gerai, kad pavojaus skelbti nereikia.

Nors gandrams pavojų nekyla, gamtoje jų yra, ir to pavojaus vardas – afrikinis kiaulių maras. Apie jį daug kalbama kitose radijo laidose, tačiau mes turime pranešti visiems, kad kai kas ne tik ignoruoja perspėjimus apie šį pavojingą susirgimą, bet ir savo neveiklumu gali padėti jam plisti. O gal tai net vadintina kitu žodžiu.

Šiaulių regiono Aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos inspekcijos specialistai, patikrinę gyventojų pranešimą, nustatė, kad Radviliškio rajono Aukštelkų seniūnijoje ūkininkas laiko tris šernakiaules. Priminsime, kad šernakiaulėmis vadinami šerno ir naminės kiaulės hibridai.

Laukinės gyvūnijos įstatymas draudžia kryžminti laukinius ir naminius gyvūnus. Tai leidžiama tik mokslinių tyrimų tikslais turint Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos leidimą, išduotą vadovaujantis Laukinių gyvūnų naudojimo taisyklėmis. Šios taisyklės draudžia laikyti laukinių gyvūnų hibridus, jų palikuonis ir gyvūnus, kuriems veisti naudoti hibridai, išskyrus nustatytas išimtis. Už šių reikalavimų nesilaikymą gresia administracinė atsakomybė.

Taigi, pas minėtą ūkininką aplinkosaugininkai apsilankė kartu su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pareigūnais. Šiam ūkininkui, nepaisančiam tarnybos direktoriaus 2016 m. kovo 30 d. įsakymo dėl afrikinio kiaulių maro stebėsenos ir kontrolės priemonių šernų populiacijos ir kiaulių laikymo vietose, bus surašytas protokolas ir skirta bauda. Jam įteiktas privalomas nurodymas sunaikinti šiuos gyvūnus.

Beje, tai jau ne pirmas toks atvejis šiemet Šiaulių regione. Praėjusį birželį aplinkosaugininkai vienoje sodyboje Šiaulių rajone rado aptvare laikomus septynis šernus. Vyras neturėjo leidimo nelaisvėje laikyti laukinius gyvūnus ir nepaisė minėtojo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymo. Balandžio mėnesį Joniškio rajono Skaistgirio seniūnijoje esančioje fermoje apsilankę pareigūnai rado net 16 aptvare laikomų šernakiaulių. Pažeidėjui taip pat buvo surašytas protokolas ir įteiktas privalomas nurodymas sunaikinti gyvūnus.

Manome, kad visi suprato, kuo rizikuoja tokie nusikalstamu būdu išveistų gyvūnų laikytojai – juk iš jų namų afrikinio kiaulių maro užkratas gali persimesti ne tik į mišką, bet ir stambiuosius kompleksus. Gali būti, kad dar esančius nelegalių gyvūnų augintojus išaiškinti padės žmonės, pranešę apie juos telefonu 112.

Šernų kriuksėjimas girioje yra daug malonesnis nei tvarte. Beje, tvarte jų bet kokiu atveju laikyti negalima – juk Laukinių gyvūnų taisyklėse labai suprantamai išaiškinta, kad kiekvienas laukinis gyvūnas (o šernas kaip tik toks yra) nelaisvėje turi gyventi tik visus ploto standartus atitinkančiame voljere. Šiame dokumente apie tvartą niekas nekalba...      

Ar matėte, kaip dabar atrodo mūsų upeliai? Kai jie tiesiog veržiasi į krantus. Maža to, ir didžiosios upės gerokai patvino. Taigi, vandens daug, lietus maitina žemę.

Dabar reikėtų sakyti tiesiai: grybų tiltai auga neregėti. Tačiau eini per mišku, randi keletą ūmėdžių, dar saują kitą voveraičių. Vadinasi, kažko grybams neįtiko ši vasara ir jos pabaiga, jiems reikia dar kažko. Gal drėgmės, gal šilumos. Taip ir norisi sakyti: tik patys grybai žino, ko jiems trūksta.

Vasaros antroji pusė ir rudens pradžia tiesiog neįsivaizduojama be vapsvų ir širšių... Paklausite – tai čia ne tas pat? Tikrai ne, vapsvos yra mažos, o štai širšė, arba širšuolas, kaip sako – beveik piršto didumo. Žinoma, jis mažesnis, bet pakankamai stambus, skrendantis lėtai... Daug kas, vos pamatęs aplink besisukančias vapsvas, susigūžia – verta jų pasisaugoti, nes šių vabzdžių geluonys yra oi kokie saldūs. O tas saldumas prisimenamas visą gyvenimą.

Vasaros ir rudens sandūroje daug kas atrodo kitaip. Ypač kontrastingai nuteikia vėsūs rytai, dienos šiluma ir vėl vėson nusinešantis vakaras. Tokie orai nuteikia mielai ramybei, nors mes gal norėtume kitokių, šiltesnių vakarų. Kai kam ir šis oras tinka bei patinka. Jūs jau žinote, kad ateina metas tauriųjų elnių rujai, o ji prasideda tada, kai atvėsta naktys.

Štai žinomas gamtos fotografas ir leidėjas Romualdas Barauskas pirmuosius baubiančius ir apie savo vestuves pranešančius elnius Panevėžio rajone girdėjo rugpjūčio 23-iosios naktį.

Įdomu – tai ankstyva ar ruja, ar normali, įprasta? Na, tikrai ne įprasta, o šiek tiek ankstesnė nei visada.

Elniai turi visą gražų mėnesį. Jų rujos įkarštis savo viršūnę pasieks negreitai, gal tik rugsėjo viduryje. Tačiau pamiškių gyventojai ir tie, kas keliauja klausytis elnių, turės galimybę įsitikinti, kaip iš tikro naktyje skamba tokios melodijos.

Patikėkite, jos tikrai nepaprastos, ir jei galite, nors šiemet susiruoškite jų pasiklausyti. Na, o kaip ten su gervėmis?

Paaiškėjo, kad Žuvinte, kur dabar kas naktį susirenka gerokai per 1000 šių paukščių, nuo administracinio pastato stogo, kaip kitais metais, gervių stebėti neįmanoma – jos nelekia į salą. Niekas nežino, kodėl paukščiai pasirinko aukštapelkę. Tačiau jei norite pamatyti paukščių judėjimą, Žuvintan skubėkite – ten pilna pilkųjų žąsų, kitų sparnuočių.