S. Paltanavičius: pavasarį gamtos vaikai ir mes pametame galvas

Lietuvoje – pavasaris. Gal ir ne toks, apie kokį mes visada svajojame. Tačiau dabar, po kovo vidurio, bet kokie orai ir bet kokios nuotaikos vis tiek reiškia pavasarį.

Beje, nedarykime kasmet mus ištinkančios klaidos – nemanykime, kad ir pati gamta nuščiuvo ir kažko laukia. Visa, kas vyksta aplinkui, ir yra pati gamta, todėl ji labiausiai jaučia laiko ritmą. Žinoma, būna ir gražių akimirkų, kai gamta ir mes pametame galvas.

Taip nutiko sekmadienį, staiga plykstelėjus saulei. Ta vienintelė šviesi, nors ir gana vėsi diena į lauką išviliojo žmones, o visiems gamtos vaikams suteikė antrąjį kvėpavimą.

Skruzdėlynų viršuje jau ribėjo skruzdėlės. Jos dar niekur nekeliauja, nes prieš akis – bent šeši septyni veiklos mėnesiai, vabzdžių dar nėra, namų tvarkyti nereikia. Dabar svarbiausias skruzdėlių darbas – nešti namų gilumon šilumą. Kiekviena jų, sušilusi prieš saulutę, neria skruzdėlyno labirintais gilyn, ten pabūna, pasidalija šiluma ir vėl kyla į paviršių. Labai lėtas procesas, bet kitko padaryti, kitaip sušilti jos negali.

Tą šiltą ir saulėtą dieną visi pamatėme skrendančias žąsis, virvančius vieversius, sliekaujančias pempes. Tačiau vėl apniuko, dangus pabėrė sniego kruopų, ir mes nutarėme, kad pavasaris kuriam laikui nurimo. Ne, jis gyvena taip pat – ir žąsys aukštai skrenda, ir paukščiai gieda. Gal tik bitėms orai netinkami, tačiau jos suspės.

Savo lizduose nurimo krankliai, jūriniai ereliai ir didieji apuokai – jie jau peri. Atgijo Juodkrantės ir kitos kormoranų bei pilkųjų garnių kolonijos. Nemuno deltoje ir daug kur Lietuvoje užlietuose laukuose baltuoja gulbės, kliksi žąsys. Gamtininkai nerimauja – vanduo iš užsemtų plotų traukiasi per greitai! Gali būti, kad balandį jo nebeliks ir praskrendantys į šiaurę tilvikai neturės kur apsistoti.

Gyvename Velykų laukimu, iki jų beliko visai nedaug, tačiau pirmiausia bus Verbos. Šį sekmadienį kadagio šakelė, žilvičio rykštelė, perrišta raudonu siūlu, bus įprastas vaizdas. Kirtavietėse galėjome prisirinkti beržų ir kitų lapuočių medžių šakelių, pamerkę jas sulaukti išsprogstančių. Tokia gaivi pirmoji žaluma verbų puokštėje labai tinka.

O kas netinka? Netinka pataisai – jų rauti, skinti negalima, negalima jais prekiauti. Nesusižavėkime rastu žydinčiu žalčialunkiu. Neplėškime gamtoje rastų pirmųjų žiedų. Juk gamta juos sau, o ne mums augino!