S. Paltanavičius: ne taip paprasta suprasti gamtos vaikų rūpesčius

Matyt, gamta neruošė augalų ir viso savo pasaulio tokiems reiškiniams. Pagaliau – ji ir pati neplanavo sniego, bet oro temperatūra nukrito, ir vietoj lietaus lašų susiformavo snaigės.

Snaigės ištirpo – gamtoje jos labai laikinos. Tačiau daug labiau už sniegelį mus jaudina šalnos – jei kur nors sugniauš prognozuotasis 8 laipsnių šaltis, ten nukentės ne tik vaismedžių žiedai ar šių metų pasėliai. Toks šaltis nužnaibys pažemėje išskleistus šviežius medžių lapus. Tiesa, jis gal nepasieks viršūnių, gal...

Ar šis pavasaris jau nieko neparodys gražaus – klausia visi. Na, kad ir saulės, trykštančios ne vieną dieną, o visą savaitę? Arba šilumos, neatlėgstančios ir naktį?

Iš tikrųjų pavasarį turime nepaprastą. Lyg ir neturime teisės sakyti „sunkų“, nes viskas aplinkui įvyko, kas ir turėjo būti: sužaliavo, pražydo, išaugo. Tačiau pavasariško iškilumo, šventiškumo pristigo. Matyt, šiemet su tuo turime susitaikyti ir konstatuoti: pavasaris yra, jis viską daro, kas priklauso, tik mums norėtųsi jo kitokio! To gražiojo, išsvajoto pavasario...

Iš pavasario dienoraščio lapų galima perskaityti daug naujienų, kurios stebina, džiugina. Štai sugrįžo visi mūsų paukščiai. Arba – beveik visi. Atrodo, kad dar negirdėta šiaurinė pečialinda, kuri grįžta vėliausiai. Dar tik pirmosios medšarkės parskrido. Ir čiurliai, pirmieji regėti balandžio gale, pasirodys pulkais  tik stojus naujai šilumai.

Kol laukėme paukščių, jų pasaulyje niekas nestovėjo. Ar matėte pievoje numestą varnėno kiaušinuko lukštą? Varnėniukai dar visai maži, tėvai juos šildo ir globoja. O krankliukai paliko lizdus, mokosi skraidyti – dabar paprasta pamatyti visą juodaplunksnių paukščių šeimos pulkelį, tupintį kur nors arime ir besitvarkantį plunksnas. Jau po pelkes stypinėja gerviukai, paežerės pievose žoliauja pilkųjų žąsų vaikai. Kad ir kur pažvelgsi – visur tokios ar panašios naujienos.

Žvėrių pasaulyje – jauniklių metas. Dabar daugelis jų dar visai bejėgiai, priklausomi nuo tėvų. Jų namuose – šventas metas, kurio neturime teisės trikdyti.

Iki Joninių gamta turi atlikti didžiausius ir atsakingiausius darbus. Mes jų galime nepastebėti – juk ne taip paprasta matyti ir suprasti vabzdžių, vorų, kitų gamtos vaikų rūpesčius. Tačiau, supratus juos, galima tik nustebti: visi jie gyvena nors ir nelengvą, bet laimingą pavasario gyvenimą.