S. Paltanavičius: grožimės paukščiais, nors turėtume pasitraukti

Lietuvoje – vasara. Matėme tik mažą dalelę kalendorinės šių metų vasaros, o atrodo, kad ji su mumis jau labai ilgai. Tiesa, geriau sakyti – tai mes esame su ja... Ar ilgas tas mūsų buvimas vasaroje?

Skaičiuojant paprastai – bent trejetas savaičių. Jei kas nenori sutikti su tokia žinia, tegul pasižvalgo gamtoje: čia regimi jau ne vasaros pradžios ženklai ir apčiuopiamas šios vasaros įdirbis.

Šiluma. Šiluma ir saulė. Daug daug saulės – na, ar ne to mums reikia iš vasaros? Visa tai yra – imkite, džiaukitės! O lietus? Štai ko mums trūksta. Lietaus. Sukinėjosi jis čia, tai vienur pakrapnojo, tai kitur. Tačiau ištroškusiai žemei reikia ne tiek. Jei klausiama, ar gamtos nekamuoja sausra, atsakymas aiškus – gamta dar laikosi, nors mielai priimtų lietaus dovanas.

Didžiosios bėdos – laukuose, kur džiūsta javai. Vilniaus krašte stebėjausi ant kalnelio išstypusiais rugiais. Jie buvo ne plaukiantys, kaip dainoj sako „gražiai melsvi“, bet išbalę, gelstelėję. Gali būti, kad jų šiaudai jau džiūsta, taigi gyvenimui jų neprikeltų net ir ilga smagi liūtis.

Kai kas javus sėjo vėlai, tik gegužės viduryje, todėl iki šiol taip ir nesulaukė želmenų – grūdai ilsisi pelenais virtusioje dirvoje ir laukia drėgmės.

Sakome – gamtai tokia vasara pavojinga, nes didėja miškų gaisringumas. Taip, daug kur jis yra pačios aukščiausios klasės. Tačiau ir vėl turime būti tikslūs: pati gamta ir miškai nedega, net ir braškėdami nuo sausros jie lieka gyvi. Viskas sukasi apie mus, žmones – beveik visus gaisrus sukelia žmogaus rankos.

Skaudžiausia, kad neretai tai padaroma tyčia. Todėl mes turime suprasti savivaldybių sprendimus apriboti žmonių lankymąsi miškuose. Kol kas, laikinai – baigsis sausasis periodas, ir mes patrauksime grybų ar uogų ieškoti.

Beje, dar apie buvimą gamtoje.

Ar mums visada joje reikia ugnies? Kodėl kaskart turime kurti laužus, kai tam nėra jokio poreikio? Jei apie tai pagalvotume dar tik ruošdamiesi į gamtą, viską organizuotume kitaip.

Poilsiaujantiems siūlau atkreipti dėmesį į paukščius, jų balsus ir garsus. Daugelis paukščių peri ar jau turi jauniklių. Jie lizdus susuko negalvodami apie tai, kad greta įsikurs žmonės, kad visą dieną trukdys perėti ir maitinti paukščiukus. Jie apie tai praneša – ciksi, traška, straksi šakomis, nerimauja.

Dažnai žmonės žiūri į juos ir sako: kaip gražu... O iš tikrųjų turėtų pasitraukti, nes jų buvimas kelia grėsmę trapiai gyvybei: ilgiau nešildomi kiaušiniai sušąla, jaunikliai žūsta iš bado...

Vasara paruošė daug dovanų. Tiesa, kai kurios jų išdžiūvo, sunyko. Tačiau mes galime tik stebėti tokį gamtos vyksmą, žiūrėti ir prisiminti. Vertinti gamtos reiškinius galių mums nesuteikta. Gal ir gerai...



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių