S. Paltanavičius: dabar Lietuvoje galima braižyti grybų augimo žemėlapį

Lietuvoje – vasara. Galbūt ji ne tokia, kokios laukėte, bet vasaros rinktis mes negalime. Beje, o kas jums sakė, kad liepą lietus neturi lyti? Mes jo sulaukėme, kai kur prilijo net visai neprastai. Štai jei prie tokio lietaus dar šilumos... O gal mes galime pasirinkti, ko mums reikia labiau – drėgmės ar šilumos?

Vieno noro tikrai nebus, o ir mūsų norų niekas nežiūrės. Tiesiog labai įdomu, kam teikiame pirmenybę. Galima iš karto spėti, kad poilsiautojai, ypač keletui dienų iškeliavę prie jūros, nori saulės ir kaitros. Ką ir kalbėti... Didelė netektis – laukta, ruoštasi visus metus, o čia staiga orai, kai neišsiversi be striukės, ir dar šaltas jūros vanduo. Nors dar saulėlydžiai būtų gražūs... Deja.

Labai daug kas atsikvėpė po pirmojo lietaus. Žemė perdžiūvusi, vandens jai labai trūko. Per porą lietingų savaičių pasikeitė viskas. Nors lietus tikrai neatseikėjo tiek vandens, kad pakaktų gilesniems sluoksniams, tačiau medžių ir kitų augalų šaknims, lapams tai buvo atgaiva.

Pažvelkite aplinkui ir pamatysite, kad ryškiai žalia spalva vėl vyrauja, o pirmi pageltę lapeliai ištirpo kažkur tarp jos. Laukų augalai taip pat vešlūs, gausiai žydintys. Kur žiedai – ten vasaros vabzdžiai, taigi viena ekologinė grandinė rišasi su kita.

Tačiau mums iš vasaros drėgmės pats mieliausias ženklas – grybai. Jie dygsta visur. Tiesa, ne kiekviename miške jų tiltai suręsti, bet mokančiam grybautojui, pažįstančiam įprastas mūsų krašto rūšis, tuščiomis grįžti neteks.

Dabar Lietuvoje galima būtų braižyti grybų augimo žemėlapį. Jis būtų visai kitoks, nei mes prisimename iš senos savo patirties. Per keletą paskutinių metų, kai gamta nelepino drėgme, mes jau supratome, kad svarbiausia ne tik lietus, bet ir dirva. Sunkesnėse žemėse, kur veši lapuočiai, drėgmės daugiau, ji patvaresnė, tad ir grybų ten daugiau.

Ar matėte – dabar baravykų vežimus veža iš Vidurio Lietuvos, iš Radviliškio rajono, Žemaitijos. O dzūkai, kurie be grybų, sako, laksto pliki, tik galvas kraipo – kaip čia galėjo nutikti. Ogi jų smėlynuose drėgmė nugarma gelmėn, lieka jos tik saujai voveraičių paauginti. Tiek to, pradžioje gana ir šito.

Ore dar siaučia čiurliai, po lietaus gieda strazdai, vieversiai ir kikiliai. Visi jie dar vis peri. O į sodus vyšnių lesti šnarėdami leidžiasi varnėnų pulkai. Gandrų lizduose jaunikliai jau mankština savo sparnus. Sulaukę pirmųjų ražienų, jie pasklis po laukus ir pratinsis prie daug ko: savarankiško gyvenimo, aukščio ir pulko, nes taip reikės keliauti.

Vasara mums turi paruošusi dar daug saulės ir šilumos. Mūsų atostogos dovanos tikrai ne tik grybų, bet ir malonias maudynes, giedrą dangų ir viską, kas sutelpa į vasaros vardą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių