Kol nepasklido uodai, galima klausytis paukščių giesmių

Išlydidėjome balandį, tačiau nejaučiame jokio kartėlio ar nuoskaudos. Jis mums davė tiek daug, kad sudėti visko nepavyks į jokius pagarbos ar padėkos žodžius. Tai, ką regime, džiugina ir žavi. Tačiau kiek daug mes dar nematome. Gali būti, kad tai ir yra didžiausia informacijos apie gamtą ir pavasarį dalis.

Atrodo, kad balandis šiemet padarė kaip niekada daug. Dabar jau gyvename šiltos paskutinės dekados įspūdžiais. O jie labai sodrūs, nes šios dienos pabėrė tiek žiedų – išdėliojo juos ant žalio, kasdien vis kitokio atspalvio kilimo.

Ir paukščiai sugrįžo: ore šaudė šelmeninės kregždės, giedojo žaliosios pečialindos, šmirinėjo juodagalvės ir pilkosios devynbalsės. O laukuose, ant žolių stagarų, puikavosi geltonosios kielės ir kiauliukės. Giesmių choras vis pilnesnis, nutylantis tik keletui nakties valandų. Kol nepasklido uodai (o jų metas prasidės jau greitai), galima sėdėti ir klausytis paukščių giesmių.

Ankstyvo pavasario augalai baigė žydėti, tačiau šiluma žydinčių rūšių skaičių padidino keletą kartų. Nemažai jų mūsų soduose ir darželiuose, tačiau žaviausia dalis jų yra gamtoje. Šio meto augalų žydėjimas gali būti labai trumpas – savaitė ar keletas dienų. Šį procesą labiausiai skubina karštis ir ypač tiesioginiai saulės spinduliai. Ten, kur saulė kaitri, žiedai labai greitai barsto žiedlapius, o jei po to pradeda lyti, kitą dieną viso žiedų grožio neregime. Tačiau pavasarį vienus žiedus iš karto keičia kiti.

Kartu su žiedais plūstelėjo vabzdžių įvairovė. Ankstyvųjų slyvų, vyšnių, sode augančių krūmų ir gėlių žiedynuose mums į akis krinta bitės, kamanės. Tačiau didįjį darbą – dulkinimą – vykdo daug bitinių vabzdžių, dvisparnių musių, vabalų. Mes sakytume, kad taip pasiekiama dviguba nauda: bus užmegztos sėklos ir maistu apsirūpins vabzdžiai.

Tačiau gamtoje tokio pragmatiško mąstymo nėra. Kiekvienam vabaliukui neleista pasirinkti, kaip jam gyventi, kuo maitintis. Gamta sukūrė kiekvieną jų, todėl jie turi dėkoti už tam tikrus formos straubliukus, kuriais gali laižyti nektarą, už kūno formas. Žiūri į pavasario gamtos darną ir negali atsistebėti jos tobulumu.

Ne viskas gamtoje paprasta, ypač ten, kur ateina žmogus. Štai ir dabar, per akcijas, sumažinome šiukšlių, išvežėme. Ar esame tikri, kad jų vėl neatsiras? O gal visi galime elgtis kitaip ir jų nebus? Gal, žiūrėdami į gamtos darną, galime būti jautresni jai? Gal laukuose galime aplenkti pempių lizdus ir nenaikinti jų? Gal galime nearti griovio ar upelio krantų? Juk toks darbas, kaip kaime sakydavo, – baisi gėda.