Koks tikėtinas šios žiemos scenarijus?

Paklausite – o kas tą pasakė? Daug kas, ypač pati gamta. Jei nebūtų taip nuoširdžiai gyvenusi rudeniška dvasia, jei medžių ir krūmų pumpurai nebūtų tokie gyvi, jei žvėrys ir paukščiai nebūtų elgęsi taip nežiemiškai, būtume tikėję žiema.

Ji pagaliau atėjo – laiku. Tačiau mums nuo pirmosios šio snygio ir šalčio dienos svarbūs du klausimai: ar ilgai tai truks ir ar šis žiemos atėjimas nebus pražūtingas tiems, kas ja netikėjo? Paprastas ir šiek tiek linksmas atsakymas būtų toks – žiema truks iki pavasario. Argi galėtų būti kitaip?

Tačiau pavasaris Lietuvoje turi net ir kalendorinį laiką, todėl galime būti tikri – ji nesusitiks tikro pavasario. Tikėtina, kad šie šalčiai, net sniegas, kurio tikimasi sulaukti nemažai, vyraus gal porą savaičių. Būtų smagu, kad jie išsilaikytų iki pusiaužiemio. O jis – po trijų savaičių.

Koks tikėtinas ir lauktinas vėluojančios žiemos scenarijus? Pradėjusi ilgėti diena turi vesti mus švieson. Palengva, tačiau mes jau galėsime įžvelgti vis skvarbesnius saulės šypsnius. Greitai turėtų spindėti varvekliai, o jie – tikrai ne stiprios žiemos ženklas.

Saulėtomis dienomis pajausime pro langą maloniai kutenančius saulės spinduliukus. Gamtoje jie ypač brangūs – po šaltos nakties saulėtekio sulaukę paukščiai skuba skristi užuovėjon, papūsti, pašiaušti plunksnas ir pasiruošti saulės vonioms.

Dar labai nekaršti tie spinduliukai, bet nieko šiltesnio už juos nėra. Atgręžusios į saulę vieną sparną, medžiuose tupi varnos, kuosos. Net šarka, žvalgydama aplinką, savo juodomis plunksnomis gaudo kiekvieną šilumos trupinį.

Taip pat elgiasi ir stirnos, net lapės. Pasižvalgęs gali pamatyti jas lūkuriuojančias pamiškėje, laukuose prie žolių kupsto. Dar nesibaigė jų medžioklės, dar mėnuo iki jų rujos pradžios. Budrumo kol kas jos neprarado.

Ar visi taip sutinka žiemą? Ar visiems taip paprasta gyventi? Kol kas didelių pavojų žiema nekelia. Net mažieji girios paukščiai, niekada neatskrendantys lesyklon, dar nėra pavargę, jiems pakanka lesalo. O lesykla yra savotiška užduotis ne tik mums – įprotis maitintis joje paukščiams labai pavojingas, jie tampa priklausomi nuo lesyklos ir nuo mūsų geros valios. Niekada to nepamirškime.

Ne vieną sausį įvyksta gimimo stebuklas – aukštai lizduose išsirita kryžiasnapių jaunikliai. Tai – dėsninga. O štai gimę pilkųjų kiškių vaikai yra nesmagi išimtis, nes švelnios žiemos pradžios apgauti ilgaausiai rujojo ne jiems skirtu laiku.

Dabar, vos įžengę į žiemą, turime laukti ir gerųjų jos darbų. Tačiau privalome žinoti – žiema yra atrankos vykdytoja, ji gali viską.