Kareivėliai, kurie poruojasi 30 valandų

Tie ryškios spalvos vabaliukai vadinami blakėmis kareivėliais (lot. Pyrrhocoris apterus). Tai raudonblakių šeimos rūšis. "Šios plačiai paplitusios blakės kūnas yra plokščias, pailgas, ovalo formos, 7–12 mm ilgio. Iš tiesų blakė yra juoda, tik jos priešnugarėlė ir antsparniai yra su raudonu piešiniu. Spalva ir ornamentai priklauso nuo oro temperatūros. Būdingas požymis – po vieną juodą didelį tašką ant priekinių sparnų antsparnių. Nors šios blakės turi antsparnius, bet neturi užpakalinių sparnų (pasitaiko ir išimčių). Antenos (ūsai) ir kojos – juodos, priešnugarėlė – trapecijos formos, raudonai apvedžiotais kraštais. Suaugusios blakės neskraido.

Anksti pavasarį, jau kovo mėnesį, saulėkaitoje, šių blakių didelius būrius galima aptikti aplink kelmus, ant medžių kamienų, tvorų, malkų krūvų. Ypač jos mėgsta liepas. Poravimuisi, kuris trunka apie 30 valandų, patelės vilioja patinėlius tik šiai rūšiai būdingu patinėlius jaudinančiu kvapu. Patelė deda kiaušinėlius į žemę, į išsikastas duobeles, po nukritusiais lapais, šakomis, akmenimis. Ką tik išsiritusios blakės panašios į suaugėlius, tik neturi antsparnių. Iki rugpjūčio išsivysto nauja karta. Žiemoja dideliais būriais po nukritusiais lapais", – rašoma vikipedijoje.

Šios blakutės daugiausia maitinasi nukritusiomis augalų sėklomis (ypač mėgsta dedešvas), kartais paskanauja smulkiais negyvais bestuburiais. Jos nesislepia nuo priešų, nes yra nevalgomos – apie tai praneša jų spalvinė gama. Iškilus pavojui, nuo priešų ginasi paskleisdamos nemalonų kvapą. Šios blakutės kareivėliai gyvena šiaurinėje Palearktikoje – srityje, kuri apima Europą, Aziją (be Indijos ir Indokinijos) ir Šiaurės Afriką. Dažnos jos ir Lietuvoje.

Ūkiniu požiūriu blakės kareivėliai nežalingos, todėl nereikalingos jokios kovos su jomis priemonės – taip rašoma Valstybinės miškų tarnybos prie Aplinkos ministerijos tinklalapyje. Maža to, entomologai pastebi, kad šios blakės žmogui (ir augalams) nieko blogo nedaro, todėl griežtai pasisakoma prieš šių kareivėlių naikinimą – jie, kaip sakoma, išsivaikščios patys, nes vienoje vietoje ilgai neužsibūna. Tereikia kantrybės ir pakantumo. Tai patvirtino ir Babtų sodininkystės ir daržininkystės instituto Augalų apsaugos laboratorijoje dirbanti dr. Laisvūnė Duchovskienė.