Kada gamtoje kylantys gaisrai nebūna pragaištingi?

Mūsų santykiai su ugnimi visada buvo komplikuoti, tarsi meilės ir neapykantos dvikova. Ugnis suteikia šilumos ir saugumo, užtikrina, kad žmogus turėtų švaraus geriamojo vandens ir valgytų šiltą maistą. Tačiau kartu ugnis – nesutramdoma stichija, visa niokojanti ir sėjanti mirtį.

Gaisrai plinta žaibiškai ir kelia didžiulį pavojų gaisringuose regionuose įsikūrusių gyventojų saugumui ir turtui. Todėl daugeliui atrodo savaime suprantama, kad būtina užtikrinti gaisrų prevenciją ir visomis priemonėmis stengtis juos pažaboti. Tačiau pastebėta, kad kuo daugiau investuojama į gaisrų prevenciją, tuo jie darosi pragaištingesni. Kasmet pasaulyje gaisrų daugėja. Taip pat didėja jų apimtis ir intensyvumas.

C. Asher nurodo, kad per pastaruosius 50 metų visi gaisringiausi sezonai užregistruoti po 2000-ųjų. Tačiau ar gali būti, kad tokios didelės žmonių pastangos kontroliuoti gaisrų plitimą iš dalies nulėmė gaisrų apimties ir intensyvumo padidėjimą? Jei taip, kaip tai paaiškinti?

Vietovėse, kuriose santykinai drėgnos žiemos ir ilgos sausringos vasaros, gaisrų tikimybė yra didelė. Per žiemą susikaupusią drėgmę pavasarį sugeria augalai, o vasarą, atėjus sausajam metui, ugnis turi puikias sąlygas plisti, pasiglemždama visą puikiai suvešėjusią, tačiau išdžiūvusią augmeniją.

Sparčiausiai įsidegančios ekosistemos – pievos ir krūmynai. Apie buvusius gaisrus byloja net 125 mln. metų senumo augalų genomai.

Po gaisro – dar daugiau gyvybės

Vis dėlto, įdomu tai, kad palaipsniui gaisringų vietovių augalai ir gyvūnai prisitaikė prie šio nuolatinio pavojaus – po gaisro šios ekosistemos atsikuria ir tampa dar gyvybingesnės.

Pievos ir krūmynai sparčiausiai įsiliepsnoja todėl, kad šioms ekosistemoms būdingų augalų stiebai yra ploni ir greitai pagauna ugnį. Gaisrai itin dažni tokiuose pievingose vietovėse kaip, pavyzdžiui, pietų Afrikos savanos. Tačiau žemės paviršiumi šie gaisrai persirita taip sparčiai, kad dirva nelabai spėja įkaisti. Augalų šaknys po gaisro išlieka gyvos, tad augmenija atgyja ir suveši labai sparčiai.

Gyvūnai – tiek vabzdžiai, tiek paukščiai ir žinduoliai – paprastai taip pat sugeba išvengti pragaišties. Gelbėdamiesi nuo gaisro, jie skrenda šalin, pasprunka arba pasislepia urvuose. Atžėlus augalams, grįžta ir gyvūnai. Šviežia minkšta žolytė iš aplinkinių vietovių sutraukia žolėdžius, kurie, besiganydami, padeda pievų ekosistemoms sparčiai atsikurti.

Jei šiose vietovėse nekiltų gaisrų, netrukus jos pavirstų miškais. Aplinkybėms nekintant, medžiai nurungtų žolynus, taigi dažni gaisrai sudaro palankias sąlygas žolynams būti pranašesniems: per gaisrus medžių ūgliai žūva dar nespėję kaip reikiant įsitvirtinti.

Gaisrus geba išgyventi ir miškai

Būtų galima manyti, kad gaisrai gali sunaikinti miškų ekosistemas, tačiau ir tai nėra visiškai tiesa. Kai kurie miškai taip pat yra prisitaikę iškęsti gaisrus.