Grambuolių lervos puola: milijonai visa graužiančių kirmėlių

Suaugusių grambuolių sezonas baigėsi – atėjo eilė jų lervoms, kurių tūkstančiai ar net milijonai tūno Lietuvos dirvožemiuose. Šios lervos yra daug pavojingesnės už vabalus ir pridaro milžiniškos žalos tiek ūkininkams, tiek miškininkams. Blogiausia tai, kad jos, deja, neišnaikinamos.

Gali perkąsti odą

Lietuvoje yra dvi tos pačios genties grambuolių rūšys – paprastieji (Melolontha melolontha) ir miškiniai (Melolontha hippocastani). „Kai matuojamas lervų žalingumas, šios rūšys net neskiriamos, bet Lietuvoje labiau paplitęs paprastasis grambuolys“, – portalui LRT.lt teigė entomologas dr. Vytautas Tamutis.

Grambuolių vystymosi ciklas – labai sudėtingas. Žemėje lervos vystosi 4–5 metus. 6–6,5 cm ilgio „C“ formos lervos gerai slepiasi ir yra puikiai prisitaikiusios prie Lietuvos klimato. Vasarą lervos prisikasa iki 10–20 cm gylio – ten, kur daugiausiai augalų vaisių ir šaknų.

Tiesa, nors lervos gali perkąsti odą, žmogui jos visai nepavojingos.

Migruoja gilyn į žemę

Grambuolių ir jų lervų populiacija visoje šalyje nėra vienoda – ji kur kas didesnė lengvesnio dirvožemio žemėje – smėliniuose dirvožemiuose. „Molinguose sunkiuose dirvožemiuose lervų beveik nėra“, – tikino V. Tamutis.

Anot entomologo, didžiausia lervų populiacija yra Dzūkijoje, kai kuriuose vidurio Lietuvos regionuose (pavyzdžiui, aplink Kazlų Rūdą), tačiau jų netrūksta ir kitose Lietuvos vietose.

Grambuolių populiacijos dydis labiausiai priklauso nuo meteorologinių sąlygų, maisto išteklių. Kadangi lervos, pajutusios nepalankias sąlygas, gali migruoti vertikaliai į žemę (kartais net giliau nei metrą), joms pakenkti gali tik labai dideli šalčiai, kokių Lietuvoje beveik nebūna. O lervos – ypač gerai prisitaikiusios.

Anot V. Tamučio, kur kas pavojingesnė joms yra drėgmė, pavyzdžiui, kai daug lyja arba žiemos yra besniegės ir drėgnos. Jeigu užlieja lervų žiemojimo vietas, jos pasitraukti negali ir žūva. „Lervoms būna striuka – užmigusios jos negali pabėgti“, – apie kirmėlių prisitaikymą pasakojo V. Tamutis.

Sąjungininkai - didelis derlius, pažeistos šaknys ir neišprusėliai

Lervų populiacijos dydis, anot Valstybinės augalų apsaugos tarnybos fitosanitarinių tyrimų laboratorijos vyr. specialisto zoologo Henriko Ostrausko, priklauso nuo augalų. Jeigu augalams sąlygos palankios, jie užauga sultingesni, subrandina didesnį derlių, o tai duoda signalą vabalams, kad maisto pakanka – laikas sukrusti.

Didelę įtaką daro ir gruntinio vandens lygio svyravimai. Antai eglių šaknys yra labai jautrios, pakilęs gruntinis vanduo jas pažeidžia, ir kenkėjai bei ligų sukėlėjai tą medį užpuola.

„Labai svarbu, kad ūkininkai ir miškininkai veiktų tvarkingai. Būna tokių, kurie neišveža miško sandėlių, supuvusių medžių ir t.t. Taip susidaro palankios sąlygos atsirasti grambuolių židiniui, – tęsė H. Ostrauskas. – Grambuoliai plinta ir dėl menkų žmonių biologijos žinių. Vidurinėse mokyklose mokiniams siaurinamos programos, jie gali visai nesimokyti biologijos. Žmogus, turintis tik paviršutiniškas žinias, neįsigilina į problemą, tuomet gauna nuostolingus rezultatus“, – švietimo sistemos spragą įžvelgia zoologas.

Lervos puikiai nujaučia orus

Tačiau mokslininkus labiausiai stebina kol kas neištirtas lervų elgesys. „Kažkokiu būdu lervos jaučia, kad vieni metai bus palankūs skraidymui, o kiti – ne. Dalis lervų, nors jau ir subrendusios, gali dar 2–3 metus delsti dirvoje, jeigu pajaučia, kad sąlygos bus nepalankios“, – pasakojo V. Tamutis.

Grambuolius labai sunku tyrinėti. Daug kas priklauso ir nuo jų endokrininės sistemos (hormonų apykaitos), kuri reguliuoja lervų elgesį. „Trumpai tariant, mokslininkams dar tikrai yra ką veikti“, – juokavo V. Tamutis.

Vabalus išnaikinsi, lervų – ne

Grambuolius naikinti chemikalais Lietuvoje nedraudžiama, tačiau kol kas nėra registruotų chemikalų, kuriais naikinamos žemėje užsiveisusios lervos. Tuo metu kaimyninėje Lenkijoje tokie chemikalai jau plačiai naudojami.

Nors suaugę grambuoliai pridaro nemažai žalos, kur kas pavojingesnės yra jų lervos. Jos maistui neišrankios – graužia jaunų medelių, apynių, arbūzų, bulvių, svogūnų, morkų, javų, kopūstų, česnakų ir t.t. šaknis. Taip žalos padaro ne tik miškininkams, bet ir ūkininkams. Lietuvoje apstu istorijų apie tai, kaip išartą bulvių lauką nukloja šimtai ar net tūkstančiai baltų kirmėlių. Žinoma, toje vietoje ir bulvių jau beveik nėra – didžioji dalis jau sugraužta.

„Tam, kad apgintų miškus nuo lervų, miškininkai apdoroja medelių šaknis (naudojami molio mišiniai ir pan.), o ūkininkams būtina atsižvelgti į tai, kad lervas traukia varpiniai augalai. Jeigu lauke, kuriame sodinate daržoves, anksčiau buvo pieva, žemę pirmiausia reikia apdoroti mechaniniu būdu – išarti. Tie, kurie tik pradėjo ūkininkauti, daro klaidas, kurios atneša milžiniškų nuostolių. Jeigu padarai tą klaidą – kitos išeities nėra, lervų jau neišnaikinsi“, – teigė H. Ostrauskas.

Specialisto teigimu, naudojamas priemones reikėtų derinti tarpusavyje: vienas lauke – ne karys.

Tiek V. Tamutis, tiek H. Ostrauskas pažymi, kad šiais metais didelių nusiskundimų negauta. 2012 m. jų buvo daug daugiau. „Gavome daug skundų iš miškininkų ir ūkininkų. Buvo toks atvejis, kai žmogus augino gluosnius (dėl jų vytelių). Deja, per vėlai pastebėjo, kad lauke pilna lervų, ir visi medeliai buvo nugraužti“, – pasakojo H. Ostrauskas.

Aptikti sunku net profesionalams

Tam, kad būtų nustatyta, ar žemėje yra grambuolių lervų, vykdomi specialūs tyrimai. Kasama žemė ir skaičiuojama, kiek lervų yra viename kvadratiniame metre. Anot H. Ostrausko, nerekomenduojama sodinti tada, kai kvadratiniame metre yra daugiau nei 5 lervos. Jeigu atrandama bent viena lerva – kasama vis giliau. Tada lervos suskaičiuojamas ir sugrupuojamos pagal ilgį.

Bėda ta, kad lervos migruoja vertikaliai, tad paviršiuje, esant nepalankioms oro sąlygoms, lervų gali ir nebūti.

Tyrimus atlieka tik profesionalai, nes mėgėjai gali lervų nepastebėti.

Antplūdis pajūryje – paaiškinamas

V. Tamučio teigimu, būtent dėl lervų sugebėjimo delsti dirvoje, kartais susidaro masiniai grambuolių antplūdžiai, kaip šiemet atsitiko pajūryje. Tiesa, kodėl šiais metais antplūdis pasireiškė būtent prie jūros V. Tamutis atsakyti negali. „Ilgai diskutavome ir su miškininkais, tačiau bendro atsakymo neradome. Greičiausiai todėl, kad pavasaris buvo vėlyvas ir šiltas. Taigi jie visi sukruto ristis vienu metu. Galiu 100 proc. garantuoti, kad kitais metais tikrai jų tiek nebus. Galbūt pasirodys tik vienas kitas“, – tikino V. Tamutis.

Anot H. Ostrausko, toks grambuolių elgesys stebina tik tuos, kurie nesidomi gamta. Pasirodo, vabzdžių pagausėjimas ar sumažėjimas yra pakankamai natūralūs procesai.

„Nieko nuostabaus. Visi vamzdžiai migruoja. Į jūrą tiek daug grambuolių sukrito todėl, kad vėjas juos išpūtė iš pajūryje esančių medžių ir augalų į jūrą, tada pakeitė kryptį ir vabalus prispaudė. Pajūryje toks reiškinys labai dažnas. [...] Jeigu pavasaris vėluoja (kaip šiemet), paskui staiga atšyla, vabalai ima ristis labai staigiai ir labai dideliais kiekiais. Natūraliai tankumas darosi per didelis, ir jie ima judėti. Pajūris – žinomas kelias ne tik paukščiams, bet ir vamzdžiams. Tie, kurie tyrinėja pajūrį ir stebi jo gamtą, panašių reiškinių jau yra matę ne kartą“, – teigė H. Ostrauskas.