Gamtoje išmokite fotografuoti akimis

– Pone Kulbi, kas yra gamtojauta?

– Gamtojauta – ir senas, ir naujas žodis. Lietuviškai šį žodį pirmi pavartojo Lietuvos skautai dar pirmosios nepriklausomybės laiku. Dabar šis žodis atgimė, bet turi keletą naujų atspalvių. Vakarų Europos žmones jau reikia grąžinti į gamtą – jie per toli nuo jos nubėgo dėl technologijų, o Lietuvoje irgi tiek vaikai, tiek suaugusieji prie upelio, miške dažnai su ausinukais klausosi muzikos, bet negirdi, kas dedasi aplink.

Gamtojauta yra gebėjimas pajusti gamtą, jos gyvenimą visais žmogaus pojūčiais, pradedant nuo regos, kas yra lengviausia, baigiant klausa, lytėjimu, uosle. Gamtojautos pamokos, kurios rengiamos ir Lietuvoje, vyksta naudojant visus pojūčius. Tai reiškia, kad nėra blogai per tokią pamoką pajausti, kaip dilgina dilgėlė, basomis kojomis pereiti per rasotą žolę, išgirsti paukščių giesmes ir jas atskirti (tai puiki muzikos pamoka). Tokių pamokų gali būti labai daug, nes gamta –  ištisa mokykla.

– Paminėjote paukščius, tad galima prisiminti neseną Druskininkų savivaldybės pavyzdį, kai miesto valdžia sugalvojo bausti žmones, kurie lesina paukščius balkonuose, nes taip yra teršiama aplinka.

– Galbūt aplinka ir yra teršiama, bet paukščiai yra mūsų kaimynai. Galvojant, kad žmogus yra valdovas, paukščiai gainiojami iš miestų, vaikomi ir šaudomi kormoranai.  Bet jie taip pat yra gamtos dalis, o reguliavimas – labai sudėtingas dalykas, tad pirmiausia reikėtų labai gerai apmąstyti. Žinoma, nereikėtų nueiti iki to, kad, pavyzdžiui, kiekvienas uodas yra draugas, tačiau lašeliu kraujo galima pasidalinti ir su uodu. Beje, yra nauja profesija, kuri ateina ir į Lietuvą, tai – gamtos interpretatoriai.

– Ką tai reiškia?

– Jie, pavadinkime, gamtos žmonės: jie daugiau būna, gyvena gamtoje ir turi vieną išskirtinį gebėjimą – moka gamtą pateikti kitiems – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Galbūt šiaip žmonės tą patį maršrutą nueitų nieko nepastebėję, nepamatę, kiek daug dalykų vyksta gamtos gyvenime, o, eidami su gamtos interpretatoriumi, pamato šimtus faktų, reiškinių, užuodžia, paragauja. Einant su tokiu vadovu į žygį gamtoje, galima paragauti valgomų laukinių augalų (tokių Lietuvoje labai daug), išmokti juos pažinti, išgirsti gamtos garsus.

Pavyzdžiui, kartais tokių pamokų dalyviams užrišamos akys, todėl paaštrėja kiti pojūčiai. Žmonės keliauja laikydamiesi vienas už kito ir iš atviros pievos patenka į mišką. Ten jie pajunta vėsą, paragauja kiškio kopūsto, pajunta dilgėlę – pojūčiai būna tokie įspūdingi ir tokie ryškūs, kad, nuo akių nusirišus raištį, į gamtą pažiūrima tarsi kitomis akimis.

Dar viena specialybė, kurios Lietuvoje dar nėra, bet kurios jau mokoma Vokietijoje, – gamtos terapeutai. Gamtos terapeutai gydo žmones, kurie patyrė įvairių stresų, sirgo kažkokiomis ligomis. Gamta turi gydomąjį poveikį – jos gyvenimo faktai, garsai, spalvos, pasirodo, gali gydyti. Žinoma, tai nėra tradicinė medicina, galbūt nėra statistikos, mokslinių tyrimų, bet žmonėms pasidaro lengviau.

– Kaip žmones mokyti pažinti gamtą? Matyt, kad didžiausia problema dabar yra tarp vaikų. Suaugusieji turėjo dar kaimus, o vaikai galvoja, kad ir pienas iš „Maximos“ atkeliauja.

– Manau, kad mums dar teko basomis pabraidyti po rasą, bet mažieji, jaunieji – technologijų karta – gamtoje negali atsitraukti nuo savo išmaniųjų telefonų, fotoaparatų. Pamatę ką nors įdomaus, jie iš karto puola fotografuoti. Bet ne kartą sakiau, kad pirmiausia reikia fotografuoti akimis – pasilikti įspūdį, suprasti, daugiau sužinoti apie tą gamtos objektą. O tada jau galima ir nufotografuoti, pradėti tyrinėti. Pirmas etapas turi būti jutiminis, antras etapas – pažinimo, trečias – vertybių formavimo, kai žmogus gamtą suvokia kaip vertybę.

– Gamtos interpretatorių Lietuvoje yra?

– Galbūt jie vadina save kitais žodžiais, bet jų yra ir atsiranda vis daugiau. Tai ir saugomų teritorijų darbuotojai, ir neformaliojo švietimo mokytojai, ir nepriklausomi mokytojai, kurie dirba ne mokyklose. Žmonės dabar laisvai juda, pamato kitų Europos šalių patirtį ir atveža ją į Lietuvą.

Dabar Lietuvoje galima dalyvauti įvairiose edukacinėse programose ir stovyklose, trunkančiose ir keletą valandų, ir keletą dienų. Pavyzdžiui,  Kauno marių regioniniame parke vyksta basų kojų žygiai, taip pat galima mokytis robinzoniško gyvenimo ir išgyvenimo gamtoje pagrindų. Tokių stovyklų dabar rengiama mažiausiai 20.