Gamtininkas: žiema dar niekur neišėjo – laukime jos bet kada

Lietuvoje dabar... Iš tikrųjų, kas dabar yra Lietuvoje – žiema ar pavasaris? Mokslininkai visi kaip vienas ramina laukiančius pavasario ir liepia dar pagyventi žiemoje. Tai kas, kad ji tokia nežiemiška. Tačiau pavasariui dar ankstoka, jam nepasiruošusi žemė, dangus ir saulė. Gamta neskuba – palauksime ir mes.

Žinoma, ne taip paprasta tikėti žiema, kai dieną ir naktį vyrauja teigiama temperatūra, o iškritęs sniegelis ima ir pranyksta, nusrūva tirpsmo srovelėmis. Kad ir kaip būtų, viską į vietas sustato saulė, kylanti dar neaukštai virš horizonto, ir dienos ilgis. Kol kas naktis yra daug ilgesnė už dieną, tad laiko vėsinti žemę turi iki valios.

Ar dar pamenate rudens pradžią, kai diena trumpėjo ir vandenis bei žemę naktis vėsino iš lėto? Tik po rudens lygiadienio įvyksta lemtingasis temperatūrų lūžis. Jis gilėja ilgai, pagaliau tamsa ir vėsa, šaltis tampa vyraujančia jėga. Dabar vyksta atvirkščias procesas ir jam ką nors pakeisti reikia paprasto dalyko – laiko.

Net ir tokiu pavasarišku oru, deja, niekas nesiverčia per galvą, niekas be reikalo neatgyja, neskuba. O gal ir nereikia sakyti „deja“, nes taip gamta demonstruoja ypatingą savo išmanymą ir rūpestį visais savo vaikais.

Prieš porą dienų minėjome Pasaulinę pelkių dieną. Sakoma, kad pelkės yra mūsų gamtos vaikystė, kad jose formavosi daugelis šiandien akivaizdžių procesų. Jos sutelkusios milžiniškus energetinius klodus ir išsaugojusios mūsų istorijos dalį. Tik pelkėse, ypač aukštapelkėse, išliko prieš tūkstančius metų augusių augalų atvaizdai, žiedadulkės. Pelkės saugo ir archeologinį palikimą. Tačiau svarbiausios, vertingiausios jos pačiai gamtai, nes pelkėse yra daugiausia unikalių, retų, saugomų rūšių.

Lietuvos pelkėms pasisekė – tik dalis jų nukentėjo, o kitos prieš 60 metų buvo paskelbtos draustiniais, vėliau tapo rezervatų ar valstybinių parkų dalimi. Didžiausios Lietuvos pelkės yra Čepkelių, Žuvinto, Kamanų, Viešvilės rezervatuose, Labanoro ir kituose regioniniuose parkuose. Beje, pavasaris į pelkes ateina anksčiausiai: dar tada, kai visur baltuoja sniegas, aukštapelkių kupstai nuplinka, saulė čia sukuria savotišką mikroklimatą.

Kol kas dar ankstoka šauktis pavasario. Kasdien ar kasnakt iškrintantis sniegelis lyg primena – būkite budrūs, neskubėkite. Antroji mėnesio pusė, skirtingai nei pernai, šiemet turėtų būti vėsesnė, gali būti netgi žiemiška.

Todėl stebėkime, kas vyksta, kelkime inkilus, kas rytą lesyklon papilkime saujelę saulėgrąžų, kad paukščiai nuo jos neatprastų, kad, žiemai sugrįžus, atskristų ir žinotų, jog yra laukiami. Žiema dar niekur neišėjo. Žinokime tai ir jos laukime bet kada.