Gamtininkas: negalime tikėtis tik to, kas miela mūsų akims

Dabar daug svarbiau surasti kiekvienos dienos naujienas. Po lietų ir šilumos jų yra labai daug. Peršasi mintis, kad ši vasara, bent jau liepa, yra panaši į tikrą lietuvišką jos pavyzdį – su lietumis, griaustiniu ir žaibais, su kaitra.  Iki pat liepos mus kamavo šiluma ir sausra, dabar lietus atgaivino žolę, vėl žaliai aprengė medžius ir, svarbiausia, dovanojo daug naujos gyvybės.

Ši liepa tokia, kokia ir turėtų būti, – drėgnesnė, o visas karštis paliekamas metui po šv. Onos – javapjūtei. Nors žinome, kad diena tapo trumpesnė geru pusvalandžiu, nakčiai tekusios tokios pat tamsos yra dar per mažai keisti oro temperatūrą. Taigi vasara gyvena savo gyvenimą, kuris tikrai nedvelkia ramybe. Čia dar viskas gyva ir judru.

Pats svarbiausias šio meto bruožas – bręstančios sėklos,  gimstanti, auganti  nauja gyvybė. Tiesa, kas gimė ar išsirito pavasarį, dabar yra  savotiški paaugliai – jie auga ilgiau, tapti savarankiškiems jiems prireiks nemažai laiko. Ypač ilgai, gamtos, ne mūsų, supratimu, augantys žvėrių vaikai suaugusiųjų dydį pasiekia per pusę metų ar per metus, o savarankiški tampa dar vėliau.

Nelengvas šis jų virsmas, nes yra pats pavojingiausias. Būtent „paauglystė“ iš žvėrių ir paukščių vaikų pareikalauja didžiausios aukos. Ar važiuodami krašto keliais matėte, kiek yra prie jų žuvusių lapių, mangutų, kiškių? Šiek tiek vėliau bus ir žuvusių stirniukų, šerniukų. Daugelis šių jauniklių gamtoje yra potencialus plėšrūnų maistas.

Žinoma, vasaros rūpesčiuose ir džiaugsmuose šios netektys lyg ir ištirpsta, sumenksta. Mums ir gamtai svarbiau gimimas ir kūryba. Ar girdėjote virvančius vieversius? O švilpaujančius juoduosius strazdus? Giedančias zyles ir devynbalses?

Nemažai paukščių peri antrąją, kiti – jau trečiąją šių metų vadą. Giesmės rodo tam tikrą dauginimosi stadiją, dažniausiai – perėjimą ar ką tik išsiritusių jauniklių augimą. Kai jaunikliai paaugs ir pradės plunksnuotis, tam laiko nebeliks.

Kai kas būsimais jaunikliais rūpinasi tyliai. Štai po laukus laigo kiškiai – vyksta gal jau trečiosios šių metų jų vestuvės. Kas žino – gali būti, kad ne paskutinės. Tačiau pati išraiškingiausia – stirnų ruja, kai  žvėrys iš tikro pameta galvas. Visą mėnesį jos šėls, gainiosis, lakstys ratais. Mes žinosime – kitos vasaros pradžioje pievoje gims gražūs maži stirniukai.

Gamtoje negalime tikėtis tik to, kas miela mūsų akims. Jei taip viską  regėsime, gali būti, kad matome, kaip sako, tik vieną  reikalo pusę. Juk iš esmės aplinkui kiekviename žingsnyje medžiojama, gaudomas ir renkamas gyvasis maistas. Lydeka ar ešerys tyko mažesnių žuvelių, strazdas iš vejos trauko sliekus, ežys kramsnoja sraiges, lapė tyko kiškio.

Taigi – pabandykite, kad gudrus, tarp jų surasti tokį nereiklų, dobiliukus  grukšintį žvėrelį. Arba – drugelį, kuris plazda sau po žiedus.

Drugelis yra visai nekoks pavyzdys. Taip, jis pats lyg ir niekuo kaltas, bet vikšrai graužia augalus su tokiu apetitu, kad iš jų gali likti tik stagarai. Taip jie turi daryti, nes per gana trumpą laiką aktyviai maitindamiesi užauga dešimtis ar šimtus kartų didesni ir sukaupia energijos ilgam poilsio metui ir vystymuisi.

O kuo nuo tų vikšrelių, nuo ešerio, lydekos ar strazdų skiriasi vilkas? Juk jis taip pat medžioja mažesnius ir silpnesnius už save. Jį vadiname plėšriu žvėrimi. Kažkada jam buvo taikytas gamtos sanitaro terminas – atseit jis reguliuoja paliegusių, sergančių, populiacijai nereikalingų individų skaičių.

Jei žiūrėtume iš šalies ir vertintume labai nešališkai, vilkas būtų toks pat, kaip ir tavo paminėti gyvūnai. Tačiau vilkas dažnai pjauna MŪSŲ gyvulius, ši žala MUMS labai skaudi. Žinoma, net ir tai, kad vilko grobiu tampa stambesni girios žvėrys, mums yra skaudu. Tačiau tai dažniau – emocijos, ne tikroji reikalo esmė.

Po vasaros vidurio mes jau daug kuo nesistebime, nors gamtoje taip elgtis nederėtų. Čia visada gausu naujienų...

Šios vasaros pradžioje visi laukėme žydinčių liepų ir didžiojo medunešio. Deja, jam pasibaigus didelių bitininkų emocijų ir laimės šūksnių nesigirdi. Ar liepos žydėjo per menkai, ar žieduose nektaro pritrūko? O gal bitutės kažką darė ne taip?

Bitės medų neša sau – tokia jų prigimtis. Tai mes, žmonės, bitutes pavertėme naminėmis, išmokėme dirbti mums.  Ne paslaptis – pabėgęs bičių spiečius dažnai įsikuria medžio drevėje, plyšyje,  inkile ir lyg praranda ryšį su žmogumi. Deja, tokia laisvė bitėms nieko gero nežada – laikinose priebėgose  jos negali išgyventi per žiemą ir sušąla. Drevėse išgyvendavo tik vietinės pilkosios bitės, kurių jau nebelikę. Visos kitos – mūsų išsivežtos iš pietinių regionų, yra neatsparios šalčiui.