Gamtininkas: grojančių žiogų „medžioklei“ apsiginkluokite žiūronais

Rugpjūtį gieda tik kai kurie paukščiai, ir tie – tik labai anksti rytą, kol vėsu. Visi kiti užimti jau kitokiais, plunksnų keitimo rūpesčiais ar pradeda keliauti. Dabar svarbiausi giesmininkai – žiogai, kurių įvairių tonų, garso, intensyvumo ir grožio zirzimas girdimas visur.

Žiogų brandos požymis - kieti sparnai ir giesmės

Žiogai auga ilgai. Jie – tiesiasparnių būrio atstovai, kurių vystymasis paprastesnis, su mažesniu stadijų skaičiumi. Sakant paprasčiau, jau gegužės mėnesį ant augalų kopinėjantys mažučiai žiogiukai iš esmės visą vasarą nesikeičia, tik auga ir didėja. Jų maistas – nuo smulkiausių amarų iki vabzdžių lervučių ir vikšrų – yra labai vertingas, todėl žiogai auga greitai. Tiesa, dydis nėra pats svarbiausias dalykas.

Žiogai auga ir bręsta ilgai, o akivaizdus jų brandos įrodymas – išaugę ir sukietėję sparnai bei giesmės – svirpimas, cirpimas ir kiti garsai, kuriuos išgauti vabzdžiai gali tik būdami suaugę.Rugpjūčio pradžioje žiogų grojimas labai intensyvus. Tiesa, žiogai yra šilumamėgiai vabzdžiai, todėl po lietaus, rytą ar vėsią dieną jų galime negirdėti.

Neįmantrius garsus skleidžiantys tarkšliai gali nereaguoti į tokias permainas, gi pats balsingiausias žiogas giesmininkas groja tik esant didesnei kaip 20 laipsnių temperatūrai. Šiltą popietę žiogų (tai ne tik įprasti, tikrieji žiogai, bet ir skėriukai, šokliukai, spragtukai), kurių Lietuvoje yra kelios dešimtys rūšių, muzika susipina į vientisą svirpimą ir zyzimą. Įgudusi ausis gali atskirti šių melodijų skambesį, skirtingus tonus.

Tačiau pagal garsus skirti žiogų rūšis gali tik labai retas entomologas. Beje, tokių specialistų nedaug ir visoje Europoje. O pats tiksliausias žiogų giesmių tyrimas atliekamas laboratorijoje, prietaisų pagalba studijuojant įrašus.

Kaip groja žiogai?

Jų instrumento principas panašus daugeliui rūšių, nors gali būti ir tam tikrų skirtumų. Žiogai „groja“ šereliais, esančiais ant šlaunų ar blauzdų, braukdami per sparno kraštą. Grojant sparnai būna pakelti, o atsiradusi tarp jų ir kūno erdvė veikia lyg rezonatorius. Palankiu oru, ramų vakarą žiogo giesmininko „giesmę“ galima girdėti už 100 metrų ir toliau. Tiesa, groja ne tik žiogų patinai, bet ir patelės, kurių giesmės būna tylesnės. Patinai griežia skelbdami apie savo teritoriją, patelės – pranešdamos apie savo brandą.

Ne visi žiogai groja garsiai ir garsui sukurti naudoja įprastus „instrumentus“. Ąžuoluose, kartais labai aukštai, randamas girinis siūlaūsis žiogas groja braukdamas ąžuolo lapo kraštą. Jo „muzika“ būna tyli, girdima vos už poros metrų.

Norintys iš arti pamatyti grojantį žiogą, turėtų apsiginkluoti kantrybe ir prie jo eiti labai palengva. Įtaręs pavojų, žiogas gali nutilti, o pajutęs grėsmę – kristi nuo šakelės ar žolės stiebo ir pradingti tarp žolių. Tokiai grojančių žiogų „medžioklei“ labai praverstų žiūronai, nes prieiti arti neverta: išgąsdintas vabzdys tikrai negros.

Taigi, kol vasara, kol atostogos ir turime laiko, nukeliaukime į žiogų koncertą ir kuo daugiau patys sužinokime apie šiuos vabzdžius.