Ekspedicijos dalyviai – apie virėjo įtampą Baltarusijos parduotuvėje ir Druskininkus

Besitęsiančios kelionės įspūdžiais LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ dalijosi istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir etnologė Zita Kelmickaitė.

– Profesoriau, įveikėte daugiau nei 300 km. Kaip jaučiatės? Ar labai skiriasi plaukimas kurėnais ir venterinėmis valtimis?

A. Bumblauskas: Tiesą sakant, nuplaukėme daugiau nei 500 km. Jaučiamės labai gerai, tiesa, plaukimas venterine valtimi ir kurėnu skiriasi. Venterinės valtys nepalyginamai mažesnės už kurėnus, tad natūralu, kad sėdime žymiai ankščiau.

Z. Kelmickaitė: Galiu patvirtinti. Anksčiau matydavau profesorių sėdintį kaip karalių, o dabar sėdime kaip šprotai.

Gali susidaryti įspūdis, kad kas rytą mes atsikeliame ir kur nors lakstome, ką nors apžiūrinėjame. Bet iš tiesų mes nespėjame, nes kaskart turime duoti interviu apie vakarykščius įvykius. Neturime jokios atvangos.

Beje, šiandien Druskininkuose krapnoja lietus, ir ačiū Dievui, nes karštis kelionėje buvo labai didelis, visiems sutino kojos, bet niekas dėl to nesiskundė. Su mumis keliauja ypatinga grupė: jos nariai – redaktoriai, gamtininkai, operatoriai. Žiūriu į tuos jaunus vyrus ir jais džiaugiuosi – matau, kad jie yra pavargę, bet jie puikiai dirba.

– Profesoriau, šios kelionės tikslas buvo atrasti Nemuno ištakas. Ar jas atradote?

A. Bumblauskas: Šito klausimo galbūt reikėtų klausti ne manęs, o gamtininko Selemono Paltanavičiaus, nes jis buvo atsakingas už šią užduotį. Aš ieškojau pačių seniausių etninių Lietuvos sienų ir jas radau.

Z. Kelmickaitė: Aš buvau su Selemonu ir galiu pasakyti, kad mes radome Nemuno ištakas. Pati vieta, iš kur Nemunas atiteka, nėra labai įspūdinga, bet vėliau tas įspūdis pasikeičia ir tampa labai didelis. O vienoje vietoje Nemunas nusekęs tiek, kad vyrai turėdavo išlipti iš valties, ją pastumti ir tik tada galėdavome plaukti toliau.

– Kaip vyko kėlimasis šliuzais?

A. Bumblauskas: Impozantiškai. Manau, kad kiekvienas, bent kiek besidomintis Lietuvos istorija ir geografija, stabteli prie Augustavo kanalų, bet man dar nebuvo tekę. O šį sykį Baltarusijos pusėje esančiais Augustavo kanalais, kur yra trys su puse šliuzo, kaip juokauja jie patys, mums pavyko keltis.

Šliuzais XVIII–XIX a. Nemunas buvo sujungtas su trimis baseinais. Manau, reikėtų vaikams pamatyti, kaip tie laivai anksčiau kildavo į aukštupį prieš srovę.

Z. Kelmickaitė: Man įspūdingiausia buvo stebėti vyrų darbą. Šiais laikais daug kas vyksta automatiškai, paspaudus mygtuką. O čia visai ne taip – trys vyrukai turi sukti rankeną, vartai po truputį atsidaro, ir vanduo pradeda šniokšti. Taip pat šioje kelionėje suradome upę Ščiarą, kuria plaukiant buvo galima pasiekti Juodąją jūrą.