Azartiniai žaidimai, prostitucija ir dar 10 bendrų žmogaus ir beždžionių savybių

Su beždžionėmis ir žmogbeždžionėmis mus sieja gana artimi giminystės ryšiai. Todėl visai nekeista, jog turime keletą panašių savybių, neapsiribojančių vien tik išvaizda. Ir, nors dar yra daugybė mus nuo kitų primatų skiriančių bruožų, šis sąrašas atskleidžia, jog galbūt su jais mes gerokai panašesni, nei kartais esame linkę manyti.

Virimas

Kanzi – 31 metų mažoji šimpanzė, gyvenanti „Great Ape Trust“ prieglaudoje, esančioje Ajovoje. Šio primato gebėjimai neapsiriboja įrankių panaudojimu, siekiant pagauti maistą. Kanzi geba savo laimikius išsivirti. Taip pat mėgsta ugnyje pasikepinti zefyrus ar keptuvėje išsikepti mėsainius. Žinoma, pati Kanzi keptuvių ar grilių nesigamina, tačiau gana gerai moka šiais įrankiais naudotis.

Ji taip pat moka susikurti ugnį. Norėdama ką nors išsivirti, ji išnaršo savo aptvarą, ieškodama šakelių, jas sukrauna į krūvelę ir degtuku įžiebia ugnį. Taip, teisingai, Kanzi moka naudotis degtukais. Šito išmokti ji užsimanė pažiūrėjusi filmą apie urvinius žmones, atradusius ugnį, o ją prižiūrintys mokslininkai padėjo įgyvendinti jos norą. Pasak jų, mažajai šimpanzei tai puikiai sekasi, degtukus naudoja atsargiai, savęs nesusižalodama. Taip pat saugiu atstumu laikosi nuo ugnies, mėtydama į ją šakeles, kad neužgestų.

Naudojimasis pinigais

Kelių Konektikuto mokslininkų dėka 7 beždžionės išmoko suvokti pinigų koncepciją. Keletą mėnesių beždžionės buvo mokomos, jog joms duotus pinigus jos gali iškeisti į vynuoges, obuolius arba želatinos desertą „Jell-O“. Galiausiai primatai suvokė, kaip veikia pinigai,
ir galėjo gautas 12 monetų leisti taip, kaip tik širdis geidė.

Gali pasirodyti, jog beždžionės tiesiog mechaniškai išmoko atlikti veiksmą, už kurį gaudavo maisto. Tačiau mokslininkams pastebėjus, kurie produktai tapo paklausesni, buvo įvestas valiutos
kurso svyravimas. Beždžionės prie to prisitaikė ir pakeitė savo išlaidavimo įpročius. Pavyzdžiui, jei pradžioje už vieną monetą galima buvo nusipirkti saują vynuogių arba vieną „Jell-O“, tai po kiek laiko deserto vertė nukrito, ir už vieną monetą tapo galima nusipirkti du „Jell-O“ drebučius.  Tai pastebėjusios beždžionės pradėjo dažniau rinktis desertus, o ne vynuoges. Beždžionės turėjo ribotą monetų skaičių, todėl privalėjo jas leisti išmintingai. Mokslininkai pastebėjo, jog dažniausiai primatai rinkdavosi pigesnį maistą, taip įgydami didesnę perkamąją galią.

Prostitucija

Pradėję savo eksperimentą Jeilio „New Heaven“ ligoninės mokslininkai tikrai nesitikėjo šitokio atradimo. Išmokę beždžiones naudotis pinigais, jie nustebo pamatę, jog primatai pradėjo pirkti tai, ko meniu įrašyta tikrai nebuvo. Pradžioje pradėjusios vogti pinigus viena iš kitos, po kiek laiko beždžionės suprato galinčios iškeisti juos į intymius paslaugas. Beždžionė prostitutė papildomą uždarbį išleido vynuogėms. Nors šis atradimas nebuvo planuotas, tačiau parodė, jog beždžionės iš tiesų suvokė, jog pinigams buvo priskirta vertė. Nepaisant naudos tyrimui, mokslininkai ėmėsi priemonių, kad toks beždžionių uždarbiavimo būdas nebepasikartotų.

Azartiniai lošimai

Šis Konektikuto mokslininkų eksperimentas suteikė galimybę beždžionėlėms pasijusti kaip kazino. Jo metu beždžionėlės žaidė du praktiškai identiškus žaidimus, kurie skyrėsi tik tuo, jog vienas sukurdavo pozityvų, o kitas negatyvų įspūdį.

Pirmojo žaidimo metu beždžionėlė prieidavo prie stalo ir gaudavo vieną vynuogę. Būdavo metama moneta ir, jei beždžionė atspėdavo kuria puse ji atsivers, gaudavo dar vieną vynuogę. Jei pralaimėdavo, antrosios negaudavo, tačiau galėdavo pasilikti pirmąją.

Antrojo žaidimo metu beždžionės jau pačioje pradžioje gaudavo po 2 vynuoges. Laimėjus, jos gaudavo pasilikti abi, o pralaimėjus – tik vieną. Nepaisant to, jog abiejų žaidimų rezultatai vienodi, beždžionės mieliau rinkdavosi tą, kurio metu laimėdavo vieną vynuogę, o ne vieną prarasdavo.

Kito eksperimento metu rezus beždžionėlės lošė iš sulčių. Joms buvo suteiktas pasirinkimas žiūrėti į vieną iš dviejų švieselių. Jei žiūrėdavo į pirmąją – gaudavo nustatytą kiekį sulčių. Jei pasirinkdavo antrąją švieselę, rizikuodavo gauti daugiau arba mažiau sulčių, nei pasiūlydavo pirmoji. Netgi tuomet, kai eksperimentas buvo sureguliuotas taip, kad antroji švieselė visuomet duotų mažiau sulčių, nei pirmoji, rezus beždžionėlės vis tiek rinkdavosi azartinį lošimą. Mokslininkai mano, jog laimėjimo jaudulys beždžionėlėms kompensuodavo mažesnį sulčių kiekį, todėl jos buvo linkusios rizikuoti. Tyrėjai tikisi, jog šis atradimas gali padėti suprasti, kaip veikia nuo azartinių žaidimų priklausomų žmonių smegenys.

Kūno kalba

Mažosios šimpanzės, kaip ir gorilos, orangutangai ir žmonės, priklauso tikrųjų žmoginių beždžionių šeimai. Kadangi mažųjų šimpanzių DNR 98 procentais primena žmonių, daugelis mokslininkų mano, jog šie primatai yra artimiausi mūsų giminaičiai. Mūsų panašumai apima ir kūno kalbą bei garsinę komunikaciją. Vienas iš įdomesnių panašumo pavyzdžių: mažosios šimpanzės kartais purto galvą, norėdamos parodyti nepritarimą.

Darvinas manė, jog šis įprotis mums atsiranda dar vaikystėje. Kūdikiai, kurie nori žįsti, pakelia savo galvas į viršų, o tie, kurie nenori – papurto savo galvas. Įpratus tai daryti, galvos linkčiojimas nurodyti pritarimui, ir purtymas atsisakymui, kūno kalbos žodyne išlieka net ir suaugus. Nors šia teorija kai kurie mokslininkai abejoja, tačiau pastaroji galėtų paaiškinti, kodėl panašiai elgtis išmoksta ir mažosios šimpanzės.

Įrankių naudojimas

Vienas iš svarbiausių įvykių žmonijos evoliucijoje buvo įrankių įvaldymas. Per paskutinius metus panašūs įvykiai pastebėti ir beždžionėse. Daugybė beždžionių buvo pastebėtos besinaudojančios įrankiais net ir laukinėje gamtoje. Pavyzdžiui, kapucinai ne taip seniai susilaukė daug dėmesio dėl gebėjimo naudotis akmenimis kasant duobes ir skaldant riešutus.

O štai šimpanzės dažnai nusilaužia šakeles, jas nulupa ir, įkišdamos į medžių dreves, naudoja „išžvejoti“ termitus.  Skirtingoms reikmėms jos netgi naudoja skirtingas šakeles. Pavyzdžiui, skruzdėles šimpanzės „žvejoja“ su ilgesnėmis ir tvirtesnėmis lazdelėmis, kad galėtų išlaikyti didesnį atstumą ir nelikti sukandžiotomis.

Tai yra svarbu, nes atskleidžia, jog jos suvokia, jog tam tikri įrankiai gali būti tinkamesni konkrečioms užduotims. Taip pat svarbu pastebėti, jog šimpanzės šakeles nusilaužia nuo medžių ar krūmų, o ne naudoja rastas. Tai reiškia, jog šis veiksmas yra racionalus ir skirtas konkrečiam tikslui pasiekti, o ne atsitiktinis lazdelės panaudojimo atradimas.

Kultūros perdavimas

Kultūros perdavimas arba kultūrinis išmokimas yra būdas, kaip visuomenė perduoda naują informaciją. Daugybę metų buvo manyta, jog žmonės yra vieninteliai gyvūnai, turintys kultūrą, tačiau dabar jau žinoma, jog tai nėra tiesa. Išmoktas elgesys gali būti vieno gyvūno perduotas kitiems grupės nariams ir visiškai pakeisti tai, kaip funkcionuoja toji grupė. Geriausiai tai iliustruoja makakos Imo pavyzdys.

Imo kartu su kitomis makakomis gyveno penktajame dešimtmetyje mažoje Japonijos saloje, Koshimoje, kurioje jas mokslininkai maitino bulvėmis ir grūdais. Imo visame pasaulyje išgarsėjo dėl savo inovacijų, kurias perdavė ir kitoms savo būrio makakoms.

Nepaisant to, jog šios beždžionės įprastai stengiasi laikytis atokiau nuo vandens, Imo nusinešė gautas bulves prie jūros ir nuplovė joje smėlį nuo savo maisto. Sūrus jūros vanduo ne tik nuplovė bulvę, tačiau ir padarę ją skanesne. Po kurio laiko praktiškai visos makakos prieš valgydamos nešėsi nardinti bulves į vandenį.

Laikui bėgant, beždžionės vis labiau drąsėjo ir brido vis tolyn į vandenį. Galiausiai, netgi pradėjo jame maudytis ir žaisti. O Imo pasiūlė dar vieną revoliucinę idėją: į vandenį įmesti grūdai likdavo plaukioti paviršiuje, o prie jų prilipęs smėlis nuskęsdavo. Tai buvo gerokai lengvesnis būdas nuvalyti smėlį nuo grūdų, kurį vėlgi perėmė ir kitos makakos.

Ženklų kalba

Beždžionės yra pirmieji gyvūnai, kurie geba tarpusavyje, ar su žmonėmis, bendrauti sudėtingomis žinutėmis. Nors yra keletas beždžionių, kurios buvo išmokytos ženklų kalbos, pats ryškiausias pavyzdys yra gorila Koko. Ši gorila ženklų kalbos pradėjo mokytis būdama vos vienerių metų, o nuo to laiko susikrovė 1000 ženklų žodyną. Be kita ko, ji dar supranta apie 2000 angliškų žodžių.

Ji gali suprasti anglų kalbą ir žmonėms atsakyti ženklais. Tačiau kai kurie tyrinėtojai abejoja Koko gebėjimais. Pasak jų, Koko kalbos nesupranta, o ženklus rodo tik tam, kad gautų apdovanojimą ar paskatinimą. Kita vertus, mokslininkai, dirbantys su šia gorila, griežtai su tuo nesutinka. Pasak jų, per vienas Kalėdas ji pasiprašė dovanų kačiuko.

Iš pradžių jai buvo padovanotas pliušinis žaislas, tačiau Koko jis visiškai nepatiko. Taigi galiausiai jai buvo leista išsirinkti tikrą kačiuką ir pasilikti jį kaip augintinį. Koko savo augintiniu rūpinosi, net buvo davusi jam vardą. Tačiau po kurio laiko kačiukas žuvo po automobilio ratais, o Koko ženklų kalba išreiškė, kad yra labai nuliūdusi.

Žaidimas su „iPad‘u“

„Apps for Apes“ yra orangutangų užimtumo programa, kurioje pagrindinė priemonė – „iPad‘as“. Šios beždžionės yra ypač protingos, o planšetinis kompiuteris yra naudojamas palaikyti jų protinę veiklą, apsaugant gyvūnus nuo nuobodulio ir depresijos. Kai 2010 metais „iPad‘as“ buvo pristatytas, Richardas Zimmermanas pamanė, jog tai galėtų būti puikus žaidimas orangutangams. Iki šiol šios žmogbeždžionės dievina „Apple“ kūrinį, daugiausiai žaisdamos vaikiškus žaidimus, ar žiūrėdamos dokumentinius filmus apie gamtą. Tačiau, bijodami, jog orangutangai galėtų „iPad‘ą“ sulaužyti, prižiūrėtojai patys laiko juos prieš beždžiones.

Kai kurios makakos buvo išmokytos žaisti žaidimą, kurio metu turėjo atspėti objekto tankumą, pasirinkdamos iš variantų: „tankus“ arba „retas“. Teisingas atsakymas reikšdavo gautą saldumyną, o neteisingo atsakymo atveju, makakos, neapkenčiančios laukimo, turėdavo laukti naujo klausimo. Jos taip pat turėjo pasirinkimą praleisti klausimą, kas reiškė, jog nebus laukimo bausmės. Mokslininkai atrado, jog beždžionės abejojo panašiai, kaip abejotų ir žmonės: greitai atsakinėjo klausimus, į kuriuos jautėsi žinančios atsakymus, tačiau praleisdavo sudėtingesnius. Nors kai kuriems žmonėms tai gali nepasirodyti, kaip didis atradimas, tačiau tyrėjams tai reiškė, jog makakos gali turėti aukštą savęs suvokimo lygį.

Žvejyba

Žvejyba yra gana sudėtingas įgūdis, tačiau tai beždžionių neatbaido. Borneo saloje pamatęs žmogų, gaudantį žuvis su ietimi, orangutangas nusprendė tai išbandyti pats. Nors jam nepavyko pričiupti laisvai plaukiojančių žuvų, orangutangas ietimi žuvų prisigaudė žvejų, kuriuos kopijavo, tinkluose.

Orangutangams nenusileidžia ir jų pusbroliai makakos. Nors pastarosios žvejoja be įrankių, tačiau jau nuo 1998 metų stebima, kaip šios beždžionės Indonezijoje sėkmingai žuvis gaudo rankomis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių