Artėjant bobų vasarai: dar groja žiogai ir vestuves kelia elniai

Rudens lygiadienis praeis, gamtos metų ratas suksis toliau, vis ilgindamas naktį. O mes ruošiamės bobų vasarai. Tikra vasara jos nepavadinsi – per trumpa, o ir jos orus iš anksto atspėti sunku. Bobų vasara švenčiama tris dienas prieš šventą Mykolą, rugsėjo 29-ąją, ir tris – po jų. Kam taip nepatinka, gali pasirinkti bet kokias dienas. Tačiau norime priminti – tai bus šiaip gražios rudens dienos, bet – ne bobų vasara.

Gamtoje bet kada galima išgirsti giedančias pilkąsias pečialindas. Dabar kiekviena giesmė graži – net zylių pinksėjimas ar paprastas kėkšto kvarkštimas. Šį rudenį kai ką dar girdėsime – kad ir varnėnus, kurie dabar dažną rytą gieda medžių viršūnėse, dar suoks dūminės raudonuodegės, pragys karetaitės ir net liepsnelės, o juodojo strazdo giesmės galima tikėtis iki pat žiemos. Rudeniui giesmės nebūdingos, tačiau paukščiai kartais pasijunta taip gerai, kad ima ir prabyla.

Kas kita elniai. Dabar pats jų rujos įkarštis. Mūsų gamtoje taurusis elnias – senbuvis, tačiau jo gausa ne visada buvo tokia, kaip šiandien. Prieš 100 metų elniai buvo didžiausia retenybė, tada juos retkarčiais pamatydavo tik šiaurinės Lietuvos žmonės. Gali būti, kad dalis šių žvėrių buvo palikuonys elnių, ištrūkusių iš Žagarės grafo Naryškino aptvarų.

Tačiau elniai sugrįžo. Žinoma, ne visai patys. Jiems padėjo žmonės, pirmiausia juos įsivežę iš Rusijos Voronežo srities, paskui – platinę, perkėlinėję iš vienos girios į kitą. Šiandien taurieji elniai – įprasti mūsų miškų gyventojai.

Elniai gyvena įdomų, mūsų akimis, labai smagų gyvenimą. Žinoma, šiuo metu visi patinai, kaip sako, yra lyg ant delno, pastebimi, atviri. Dabar galima suskaičiuoti, kas gyvena kiekviename miške, kiekvienuose medžioklės plotuose. Ruja pasibaigs – ir jie visi pradings.

„Kaip tai pradings? Jie juk liks savo girioje“, – galite sakyti. Nebūtinai liks. Daugelis jų pasklis, sugrįš į savo miškus, kurie gali būti labai toli. Antai Žagarės miško elnių patinai traukia šiaurėn, į Latviją. Panašūs jų judėjimai vyksta prie Lenkijos, Kaliningrado srities sienų. Po metų jie sugrįš, jei tik bus sveiki, ir vėl. O kada nors susitiks ir savo vaikus – tik jų nepažins.

Mūsų rudenio takuose tie patys gražiausi rytai jau gana vėsūs, rasoti. Dabar rasa sunki, per naktį sukaupianti daug drėgmės. Gerai, kad ši rasa nukrinta ant žemės ir ją drėkina. Garavimas gamtoje mažesnis, tad net ir toks mažas vandens kiekis turi daug reikšmės. Ypač šiemet.

Tačiau kai kas pastebi ir kitka – sako, kad tik šiemet yra tiek daug voratinklių. Rytais, kol nėra vėjo, kol dar žemai saulė ir nuo voratinklių nenukrito rasa, jie visi spindi, žvilga ir atrodo labai gražiai. Dar gražesni jie bus, kai prasidės šalnų metas.

Taigi mūsų klausia, ar šis grožis šiemet nėra kuo nors ypatingas, ar vorų nėra gerokai daugiau, pagaliau – ar tai ko nors nereiškia. Iš tikrųjų nieko nereiškia, nes tai – įprasta ir dėsninga, taip vyksta kasmet. Gal tik labai nepastabi akis gali jų nematyti kurį nors rudenį. O jau kitą – staiga atrasti ir nustebti. Jei taip įvyktų, labai gerai – vadinasi, mes esame pastabūs ir dėmesingi, nors ir ne kasmet.

Kol kas dar groja žiogai – ne taip, kaip liepos gale, bet dar girdimi. Dabar, kai taip mažai kitų garsų, žiogo svirpimas šiltą ramų pusiaudienį yra labai skambus. Jie skardės iki pat spalio galo.

Panašiai skraidys ir drugiai. Tie, kuriems nudilo sparnai, jau senokai iškeliavo nebūtin. Tačiau dabar yra dieninių drugių, kurių sparnai lygūs, gražūs. Visi šie vabzdžiai peržiemos ir skraidys pavasarį. Taigi jie gyvens labai ilgai, daugiau kaip pusę metų. Vasaros drugiui toks ilgas buvimas neįsivaizduojamas.

Dabar ant nukritusių obuolių nusileidžia gražus, su raudonos spalvos pasaga sparnuose drugys admirolas, žieduose sūpuojasi citrinukai, o spungės, dilgėlinukai matomi visur. Net baltukai plasteli į dirvone geltonuojančius svėrių žiedus.

Rugsėjo paskutinė dekada – intensyviausios paukščių migracijos metas. Kada dar, jei ne dabar, regėsime pulkus kikilių, zylių, matysime traukiančias kieles, vieversius. Atrodo, kad kitokių sparnuočių dabar nebėra. Vis dėlto daug jų liks čia, pas mus. O kai kurie užsibus ilgiau, nors tai ne mūsų krašto paukščiai, o atskirdę iš šiaurės.

Ar matėte, kiek laukuose pempių? Arimuose, pradedančiuose žaliuoti želmenų laukuose jų pulkeliai laikosi ilgai. Paukščiai visada juda, bėgioja, kapsi vabzdelius, trauko sliekus. Greta pempių nusileidžia varnėnų pulkai, kirai. Tačiau kiti paukščiai nuskrenda, o pempės lieka.

Gamta gerai pasirūpino jų apdaru. Iš viršaus jis, nors ir žvilgantis, tačiau dabar, paukščių poilsio metu, ne toks ryškus ir labiau primenantis dirvos spalvą. Kad pempės kūno apačia balta, pamatai tik jai pakilus į orą. Tokia spalva paukštį turi apsaugoti. Tik ar visada tai gelbsti?

Perint – taip, gelbsti. Tačiau išskridusios žiemoti į Vakarų Europą pempės jau negali būti saugios. Oficiali statistika rodo, kad čia kasmet nušaunama daugiau kaip pusė milijono šių gražuolių paukščių. Kam? Ogi maistui...  Ir tai – XXI amžiuje, kai mes deklaruojame savo jautrumą gamtai ir žmogui. Beje, gali būti, kad pempių sunaikinama kur kas daugiau, nei sako oficialūs faktai.