Balandžiai mokslininkams – vis dar neįkandama mįslė

Mokslininkai į kosmoso platybes pasiuntė robotus ir iššifravo žmogaus genomą, tačiau jie pripažįsta vis dar negalintys paaiškinti, kaip orientuojasi balandžiai.

Vienos molekulinės patologijos instituto (Austrija) ekspertai tvirtina paneigę teoriją, kad paukščių sumanumą lemia daug geležies turinčios nervų ląstelės snape, kurios neva jautrios Žemės magnetiniam laukui, praneša naujienų agentūra AFP.

„Tai tikrai nuvylė. Paslaptis, kaip gyvūnai aptinka magnetinius laukus, tapo dar mįslingesnė“, – ne vienerius metus trukusius tyrinėjimus apibendrino molekulinės biologijos specialistas Davidas Keaysas.

Jo komanda ląstelių ieškojo, naudodama 3D skenerius, o tirtus balandžių snapus supjaustė į 250 tūkst. fragmentų. Jie nustatė, kad dalelės, kurios, kaip teigta, lemia balandžių gebėjimą rasti kelią namo, iš tiesų yra makrofagai – tam tikro tipo baltieji kraujo kūneliai, kurie apsaugo paukščius nuo infekcijų. Pasirodo, su smegenimis makrofagai nėra niekaip susiję.

„Tai nėra lengvai sudirginamos ląstelės ir jos negali sukurti elektrinių signalų, kuriuos galėtų fiksuoti neuronai (smegenų ląstelės) ir taip daryti įtaką balandžių elgesiui“, – teigė tyrėjai. – Be to, šių ląstelių aptinkama ne tik paukščių snapuose.“

Tačiau D. Keaysas pabrėžia, kad šio tyrimo rezultatų nereikėtų laikyti žingsniu atgal.

„Mes atsidūrėme reikiamame kelyje, ieškodami magnetinių ląstelių. Akivaizdu, kad paukščiai ir didžioji dalis kitų gyvūnų rūšių jaučia Žemės magnetinį lauką, taigi jie turi kažkur turėti tai atliekančių ląstelių. Reikia tikėtis, kad dabar mes aptiksime tikrąsias“, – kalbėjo mokslininkas.

Kitos teorijos tvirtina, kad paukščiai orientuojasi pagal Saulės šviesą ir vietovės orientyrus.

Vienas iš pirmojo tyrimo, paskelbto 2000 metais, autorių Guentheris Fleissneris iš Frankfurto universiteto, naujojo tyrimo rezultatus sutiko ne itin palankiai. Jis apkaltino D. Keayso komanda nuoseklumo trūkumu tyrinėjant viršutinio snapo ląsteles, vadinamas juntamaisiais dendritais, kurios esą gali aptikti magnetinį lauką.

„Iš tiesų, aptikti geležies turinčius dendritus nėra paprasta. Tad ir gautas rezultatas visai nestebina – panašu, kad šie tyrėjai akivaizdžiai juos pražiūrėjo. Tyrimas, atrodo, yra šališkas, nes autoriams priimtinesnis požiūris, kad šie dendritai iš tiesų tėra makrofagai“, – teigė jis.

D. Keaysas teigia, kad magnetoreceptorius taip sunku aptikti todėl, kad jie yra labai maži, greičiausiai 20–40 nanometrų dydžio, be to, gali būti bet kurioje balandžio kūno vietoje.

„Bandyti rasti šiuos magnetoreceptrorius – tai tarsi bandyti rasti adatą šieno kupetoje, tarsi bandyti rasti reikiamą adatą adatų kupetoje, – teigė jis. – Tačiau jų aptikimas ne tik padėtų įminti seną mįslę, bet ir būtų naudingas medicinai. Jei mes sužinosime, kaip gyvūnai aptinka magnetinius laukus, galėsime panaudoti šią informaciją dirbtiniams magnetoreceptoriams kurti, kurie galėtų būti pritaikomi tam tikrų ligų gydymui. Manau, kad tam skirsiu visą likusį gyvenimą ir to dar nebus gana“, – atsiduso 36 metų genetikas.

Naujasis tyrimas skelbiamas britų žurnale „Nature“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių