Ateityje pamiršime naftą ir garbinsime vandenį

2050 – aisiais Žemėje gyvens beveik 9 milijardai žmonių. Tai 30 procentų daugiau negu dabar. Kone pusė – 3 milijardai populiacijos gyvens miestuose, taigi žmonija susidurs ne tik su transporto, miestų plėtros problemomis, bet ir su vandens trūkumu.

Vandens jau trūksta

Kasdien gerdami vandenį net nesusimąstome, kad pasaulyje daugiau kaip milijardas žmonių neturi švaraus, tinkamo gerti vandens. Kai kurių mokslininkų teigimu, po poros dešimtmečių šis skaičius gali išaugti trigubai. Nors vanduo užima apie 71 procentą žemės paviršiaus jo ištekliai vis mažėja.

Vanduo vis daugiau naudojamas pasėlių drėkinimui. Ypač ši tendencija ryški arabų šalyse. Arabų aplinkos plėtros forumas paskelbė, kad arabų šalys jau 2015 – aisiais susidurs su vandens stygiumi. Mokslininkų tvirtinimu, tuomet kiekvienam gyventojui teks išsiversti su 500 kubinių metrų vandens per metus – tai yra mažiau nei dešimtadalis pasaulio normos.

Vandens trūkumą labiausiai pajus žemės ūkis. Tai reiškia, kad pasėlius reikės pradėti dirbtinai drėkinti, o dėl to net iki 20 procentų gali sumažėti derlius. Jau dabar žemės ūkis šiose šalyse sunaudoja 85 procentus vandens. Dar daugiau vandens žemės ūkis sunaudoja Indijoje – 87 procentus, o pramonė – 6 procentus. Kitose pasaulio šalyse žemės ūkyje vidutiniškai sunaudojama apie 70 procentų vandens.

Vienoje iš ataskaitų teigiama, kad jau dabar arabų pasaulį ištikusi vandens krizė, kuri ateityje tik blogės, jei nieko nebus daroma. Palyginus su 1960 metais, dabar vienam arabui tenka keturis kartus mažiau vandens.
Kaip dar vieną veiksnį, nulemsiantį vandens išteklių mažėjimą, mokslininkai įvardija ir mažėjantį kritulių kiekį. Ateinančiais dešimtmečiais žemėje dėl klimato kaitos iškris ketvirtadaliu mažiau kritulių.

Jau dabar net 13 arabų pasaulio šalių yra tarp 19 valstybių, kurioms trūksta vandens.

„Mėlynasis auksas“

UNESCO duomenimis, gėlas vanduo sudaro tik 2,5 procento viso Žemėje esančio vandens. Visi likę procentai – vandenynų ir jūrų vanduo. Iš tų 2,5 procento gėlo vandens atsargų mažiau nei septindalis yra sušalę ledynuose, trečdalis – gruntiniai vandenys ir tik pusę procento gėlo vandens išteklių yra paviršiuje.

Iš anksčiau pateiktų duomenų matyti, kad didžiausias gėlo vandens poreikis yra žemės ūkyje ir energijos ūkyje. Tam naudojamos visos vandens rūšys, net ir natūraliai neatsinaujinantys požeminiai, gruntiniai, vandenys, kurių Artimuosiuose Rytuose jų baveik nebeliko.

Todėl, vyraujant tokiam mąstymui, Vašingtono strateginių ir tarptautinių studijų centras (VSTSC) prognozuoja, kad 2030 – aisiais gėlo vandens poreikis išaugs kone dvigubai, o vandens stygių jaus 39 šalys, kuriose gyvens apie 1,8 milijardas gyventojų.

Gėlo vandens išteklių mažėjimą, be abejo, lemia ir aplinkos tarša. VSTC duomenimis, besivystančiose šalyse beveik visas nutekamsis vanduo į aplinką patenka nevalytas. Taigi tokia tarša turi didžiulės įtakos ne tik ekosistemai, tačiau ir žmonių sveikatai.

Apie milijardas žmonių vartoja nesaugų vandenį, o kone trečdalis žmonijos neturi galimybių naudotis pagrindinėmis sanitarinėmis reikmėmis. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis apie 5 milijonai planetos gyventojų miršta nuo vandeniu plintančių ligų, o dėl prastos vandens kokybės infekcinėmis ligomis serga 400 milijonų žmonių. Vienos organizacijos prognozuoja, kad iki 2025 metų mirusiųjų nuo vandeniu plintančių ligų skaičius pralenks mirčių nuo AIDS.

Pradėkime nuo savęs

Kad ir kaip banaliai skambėtų šio skirsnio pavadinimas, tačiau vieną ar kitą problemą galime spręsti jau dabar.

Pamąstykime, kiek vandens nuteka be tikslo. Skusdamiesi neužsukame čiaupo, plauname po vieną lėkštę ar puodelį, vietoje to, kad praustumėmės po dušu, prisileidžiame sklidiną vonią vandens, o po to dar „padarome kontrolinį prausimąsi dušu“, gatves plauname vandeniu, laistome stadionus ir golfo laukus. Ispanjoje, garsėjančioje savo golfo turizmu, vidutiniam aikštynui per metus išlaistoma vandens, kuriuo troškulį kasdien galėtų numalšinti 12 tūkstančių žmonių.

Tikriausiai ateities preke reikėtų laikyti nebe „juodąjį auksą“ – naftą, be kurio galime išsiversti, tačiau „mėlynąjį auksą“ – vandenį. Tikriausiai tą jau senokai suprato didžiulės korporacijos, kurios besivystančias šalis ragina leisti privatizuoti jų vandens išteklius, o vėliau kraunsai iš to nemenką pelną, o Wall Street'o finansininkai populiariną vandens nudruskinimo technologijas, kurios yra itin brangios, ypač skurdžioms šalims, kuriso dažnai yra toli nuo vandens telkinių. Vieno tyrimo teigimu, „vandens gėlinimas gali būti sprendimas, kai kuriems vandeningiems regionams, bet ne skurdiems ir esantiems giliai žemyne arba aukštai“.

Ekspertų vertinimu kita vandens gėlinimo problema yra „mirtingi šalutiniai produktai, kurie išmesti į jūrą smarkiai teršia vandenį“.


Šiame straipsnyje: vanduo

NAUJAUSI KOMENTARAI

Atradėjas

Atradėjas portretas
Kasdien saulė išgarina iš vandenynų daug kūbinių kilometrų vandens ir, atnešusi, išpila žmonėms ant galvų. O mes skundžiamės vandens stygiumi.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių