Ateities miestuose neliks atliekų. Lietuva - ne išimtis

Seimas ketvirtadienį patvirtino Atliekų tvarkymo įstatymą su prezidentūros pateiktais pakeitimais. Prezidentė džiaugiasi, kad „pavyko užkirsti kelią atliekų sektoriuje pasikartoti „rubikoniniam“ šilumos ūkio scenarijui“, oponentai šalies vadovę kaltina monopolisitinės sistemos palaikymu. 

Netilstant kalboms apie atliekų išvežimo tvarką Lietuvoje, kai kurie ekspertai siūlo keisti požiūrį iš esmės: atsisakyti atliekų sąvokos ir vietoje jos naudoti žaliavos ir išteklių sampratą.

GRYNAS.lt šia tema publikuoja interviu su bendrovės„Sweco Lietuva“ viceprezidentu, Aplinkosaugos padalinio vadovu Aidu Vaišnoru. 

- Kaip šiuo metu dažniausiai tvarkomos atliekos? Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduriama?

- Neliečiant visame pasaulyje opios atliekų kaupimo sąvartynuose temos, galima būtų išskirti kelias ryškiausias atliekų tvarkymo kryptis. Pirmoji – atliekų kiekio mažinimas, kuris apima neekologiškų produktų, pavyzdžiui, polietileninių maišelių, naudojimo mažinimą, plastikinės taros pakeitimą stikline, produktų gyvavimo ciklo prailginimą ir kitus veiksmus.

Visgi, kad ir kaip būtų stengiamasi, visiškai išvengti atliekų nepavyksta (pvz., galioja higieniniai reikalavimai įpakuoti maisto produktus juos parduodant, naudojama specializuota vienkartinė pakuotė greitai gendantiems produktams ir kt). Todėl antroji atliekų tvarkymo kryptis – jų antrinis panaudojimas ir perdirbimas (angl. recycling), kai diegiami pažangūs technologiniai procesai, leidžiantys iš naujo panaudoti tinkamas perdirbti atliekas.

Siekiant šio tikslo, visų pirma, atliekos turi būti tinkamai išrūšiuojamos ir atskiriamos. Tam reikalinga gerai išvystyta atliekų surinkimo ir išrūšiavimo infrastruktūra. Paimkime kad ir plastiką. Yra skirtingų jo rūšių – polietilenas, polipropilenas ar polivinilchloridas ir tai anaiptol nėra viena ir ta pati medžiaga. Kiekviena iš jų turi savo cheminę sudėtį ir specifinius perdirbimo reikalavimus. Tas pats galioja ir popieriui. Tačiau čia gali būti susiduriama ir su sunkumais, nes kai kurios atliekos yra sunkiai atskiriamos, pavyzdžiui, daugiasluoksnės pakuotės, arba jų perdirbimas visiškai nenaudingas ekonomiškai. Tad dalis atliekų vienaip ar kitaip lieka neperdirbtos, vadinasi, reikia ieškoti ir taikyti kitus atliekų tvarkymo būdus. Vienas tokių – perdirbimui netinkamų, tačiau energetinę vertę turinčių atliekų deginimas, gaminant šiluminę ir elektros energiją (angl. waste-to-energy).

- Kiek Lietuva yra pažengusi atliekų tvarkymo srityje lyginant su kitomis Europos šalimis?

- Šiuo aspektu įdomi Europos aplinkos agentūros (European Environment Agency) skelbiama ES valstybių atliekų antrinio panaudojimo ir perdirbimo ataskaita „The European Recycling Map“, kurioje galima susipažinti su Lietuvos rodikliais ir pažanga bei ją palyginti su kitų šalių duomenimis. Šis dokumentas apima bioskaidžių ir kietųjų komunalinių, statybinių ir elektronikos atliekų perdirbimo bei eksploatacijai netinkamo transporto utilizavimo duomenis.

Vienam Lietuvos gyventojui per metus į rinką išleidžiama vidutiniškai apie 100 kg įvairių pakuočių, o atgal į antrinio panaudojimo ciklą grąžinama tik apie 5 kg, t.y. vos 5 proc. Lietuviai perdirba mažiau nei 10 proc. visų susidarančių atliekų, o tai, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, yra labai mažai. Labiausiai pažengusios šioje srityje yra Vokietija, Šiaurės ir Beneliukso šalys, kuriose perdirbama vidutiniškai apie 50 proc. visų atliekų.

Prieš keletą metų Lietuvoje finansuojant ES buvo atliktos regioninių komunalinių atliekų tvarkymo sistemų plėtros galimybių studijos, iškelti tikslai, numatyti konkretūs techniniai ir technologiniai sprendiniai, deja, jokių reikšmingų pokyčių, didinant atliekų perdirbimo apimtis, neatsirado.Pagrindinė problema – šiuo metu mūsų šalyje trūksta realių technologinių perdirbamų atliekų atskyrimo ir rūšiavimo pajėgumų. Kaip teigiamą pokytį galima būtų paminėti faktą, kad bent jau su sąvartynų problema palengva susitvarkoma – jei prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje jų veikė apie 600, dabar teturime 10 regioninių moderniai įrengtų sąvartynų.

- Kokie atliekų tvarkymo tikslai keliami ES?

- Bendras ES tikslas – iki 2020 metų perdirbti bent 50 proc. visų buityje susidarančių atliekų.

Dauguma senųjų ES valstybių tokį tikslą sugebėjo pasiekti per 20 metų arba bent jau priartėjo prie šio tikslo. Galėtume didžiuotis, jei Lietuvoje per ateinantį dešimtmetį sugebėtume pasiekti bent 30 proc. lygį. Iš esmės, egzistuoja labai mažai atliekų, kurių negalima perdirbti, tačiau ir visų atliekų perdirbimas – neįgyvendinamas tikslas, kurio net nereikėtų siekti, kadangi tai būtų ekonomiškai nenaudinga.

- Kokios naujausios atliekų tvarkymo tendencijos pastebimos Europoje?

- Atliekos – neišvengiamos augančio ekonominio vartojimo ir gyvenimo kokybės palydovės. Pati atliekų sąvoka gali būti apibrėžiama gerokai plačiau nei mums įprasta. Juk mūsų iškvepiamas oras, gamybos procese susidaranti perteklinė energija, automobilių ir gamyklų išmetamosios dujos ar net senos statybos daugiabučiuose prarandama šiluma gali būti vertinama kaip atliekos.Kitas klausimas, ar atliekas mes vertinsime tik kaip atliekas, ar kaip žaliavų ir išteklių rūšį, turinčią savo vertę? Šie ir daugelis kitų atliekų tvarkymo klausimų buvo nagrinėjami kovo 22-25 dienomis Portugalijos sostinėje vykusiose aplinkosaugos, atliekų tvarkymo, vandentvarkos ir energetikos pramonės parodose „AcquaLiveExpo 2012“ ir „EnergyLiveExpo 2012“, kuriose teko dalyvauti.

Jeigu anksčiau buvo antagonistiškai blaškomasi nuo atliekų perdirbimo (angl. recycling) prie atliekose esančios energijos panaudojimo (angl. waste-to-energy) kaip geriausių būdų spręsti atliekų tvarkymo problemas, tai pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie naują vertės atliekoms suteikimo (angl. waste valorization) koncepciją – siekį visuomenei ir aplinkai naudingiausiu būdu visapusiškai panaudoti atliekose „užslėptą“ energetinį potencialą.

Tokia atliekų tvarkymo koncepcija iš esmės skatina atsisakyti atliekų sąvokos – kadangi visos atliekos turi savo vertę, jos turi būti vertinamos arba kaip žaliavos, arba kaip energetiniai ištekliai. Peršasi natūrali išvada – atsisakykime atliekų sąvokos, naudokime žaliavos ir išteklių sampratą.

- Paaiškinkite plačiau tokios koncepcijos praktinio taikymo esmę?

- Ši koncepcija padeda atskleisti geriausią susidarančių atliekų tolesnio panaudojimo vertę. Paimkime kad ir popieriaus atliekas. Vienu atveju, jos gali būti nukreipiamas į perdirbimo ir antrinio panaudojimo ciklą kaip žaliavos. Kitu atveju, popieriaus atliekos – tai „malkos“, išvestinis medienos produktas, todėl gali būti efektyviai deginamos kaip ištekliai, susigrąžinant jų turimą energetinę vertę.

Vertės atliekoms suteikimo koncepcija padeda surasti geriausią bei naudingiausią ekonominį ir energetinį atliekų panaudojimo būdą, atsižvelgiant ir į aplinkosaugos bei visuomenės poreikius. Tai iš tiesų tvarus, subalansuotas požiūris, nes leidžia suvienyti iki šiol tarpusavyje konkuravusias atliekų perdirbimo ir panaudojimo energijai gauti koncepcijas. Šiuo atveju dvi atskiras sąvokas keičia nauja – kombinuoto perdirbimo ir energijos susigrąžinimo (angl. combined recycling and energy recovery), leidžianti sukurti efektyviai veikiančias, uždaras sistemas, sujungiančias atliekų tvarkymą, vandentvarką ir energetiką į vieną tvarią visumą.

- Kaip atliekos turėtų būti tvarkomos tvariuose miestuose?

- Kompanijos „Sweco“ architektų ir inžinierių komanda 2002 metais pristatė tvariojo urbanistinio planavimo koncepciją „Tvarus miestas“ (angl. Sustainable City), kurio ašis – uždara sistema, organiškai suvienijanti tris daugelyje miestų visiškai atskirus ciklus: atliekų, vandens ir nuotekų tvarkymą bei energetiką. Iš esmės tai reiškia, kad tokioje sistemoje nėra vietos sąvartynams, nes atliekos arba perdirbamos, arba iš jų įvairiais technologiniais būdais yra susigrąžinama energija. Tai simbiotiška sistema, kurioje sugyvena tik iš pirmo žvilgsnio nesusiejamos miestų funkcijos, taip pat, atsižvelgiant į sukuriamą vertę, derinami skirtingi atliekų tvarkymo metodai.

Pavyzdžių gali būti labai įvairių. Tarkime, iš nuotekų valymo metu susidarančio dumblo arba bioskaidžių buitinių atliekų išgavus biodujas, jos gali būti panaudotos tiek kaip kuras visuomeniniam transportui, tiek kaip energetiniai ištekliai elektrai arba šilumai gaminti. Žemės ūkyje arba miškuose susikaupianti atliekų biomasė – puikus biokuras. Sujungus pramonėje prarandamą perteklinę šilumą ir centralizuotą miestų šilumos tiekimo sistemą, galima gerokai sumažinti energijos gamybos kaštus. Pagaliau dalis neperdirbamų komunalinių atliekų gali būti naudojamų kaip kuras ir taip, galima sakyti, gaunama nauja energetikos rūšis. Tvariame mieste taip pat didelis dėmesys teikiamas gamybos procesų ir pastatų energetiniam efektyvumui – svarbu, kad būtų prarandama kuo mažiau energijos ir daromas mažesnis poveikis aplinkai.

- Kokios Europos šalys (miestai) yra labiausiai pažengusios atliekų tvarkymo srityje? Kokiu būdu jie išnaudoja atliekas kaip žaliavą?

- Šiuo aspektu išskirčiau šiaurinėje Lisabonos (Portugalija) dalyje veikiančios atliekų tvarkymo bendrovės „Valorsul“ patirtį. Ji yra atsakinga už 5 savivaldybių 596 km2 (0,66 proc. šalies teritorijos) ploto teritorijos, kurioje gyvena apie 1,2 mln. (11,23 proc. šalies gyventojų) gyventojų, atliekų ūkį. Kasmet šiame rajone yra sutvarkoma apie 800 tūkst. tonų atliekų (16 proc. visų šalies atliekų).

Bendrovės „Valorsul“ aptarnaujama teritorija išsiskiria aukštu atliekų lygiu, todėl siekiant efektyviai tvarkyti šiuos srautus buvo įdiegta integruota atliekų tvarkymo sistema, kurios pagrindą sudaro 1999 m. pastatyta atliekų deginimo gamykla, tenkinanti 2 proc. visos šalies energetinių poreikių. Be jos į sistemos žiedą įeina kitos funkcinės grandys, tokios kaip po atliekų deginimo susidariusių pelenų liekanų apdorojimo ir panaudojimo įrenginiai, įrenginiai, skirti organinėms medžiagoms išgauti, atliekų rūšiavimo fabrikas, atliekų surinkimo centras ir buitinių atliekų sąvartynas. Bendrovės „Valorsul“ sistema yra dažnai minima kaip viena pažangiausių Europoje ir dėl atliekų deginimo gamyklos oro taršos monitoringo sistemos, leidžiančios kiekvienam gyventojui sekti aktualius taršos lygio rodiklius.

Negalima nepaminėti ir mūsų šiaurinės kaimynės Švedijos. Šioje šalyje yra pritaikyta daug integruotų atliekų tvarkymo sistemų – nuo pažangių atliekų surinkimo ir rūšiavimo technologijų iki perdirbimo ir energijos susigrąžinimo. Tai puikiai atspindi nedidelis buvusiame pramoniniame rajone išvystytas Stokholmo mikrorajonas Hammarby Sjostad, kurio atliekų tvarkymo sistema yra geras pavyzdys, sujungiantis požeminę atliekų surinkimo ir rūšiavimo sistemą, atliekų perdirbimą, kietųjų atliekų deginimą ir nuotekų tvarkymą, iš dumblo išgaunant biodujas, naudojamas namų ūkiuose ir viešajame transporte.

Stokholme net 75 proc. visų atliekų yra perdirbamos arba naudojamos kaip energetiniai ištekliai. Kalbant apie buitines atliekas, šis rodiklis yra dar aukštesnis – 95 proc. Organinės namų ūkių ir maitinimo įstaigų, taip pat maisto parduotuvių atliekos, buitinės nuotekos, nuotekų dumblas – visa tai sėkmingai panaudojama biodujoms gaminti.

Švedijoje atliekos kaip kuras naudojamos nuo 1910 m. – šalyje veikia 35 atliekas deginančios ir šilumą bei elektrą gaminančios jėgainės. Tai leidžia apsirūpinti nebrangia kuro alternatyva ir apsaugoti natūralią gamtą nuo grėsmingai augančių sąvartynų. Švedijoje į sąvartynus patenka vos 15 proc. atliekų, kasmet valstybė sutaupo šimtus milijonų mokesčių mokėtojų pinigų, kurių reikėtų esamiems sąvartynams eksploatuoti ir naujiems statyti. Daugelio sąvartynų eksploatacija buvo nutraukta, likusių – veiklos apimtys gerokai sumažėjusios.

Palyginimui – įdomus Šveicarijos pavyzdys, mat čia veikia apie 30 termofikacinių jėgainių, iš atliekų gaminančių energiją. Ši turtinga ir išskirtinio grožio gamtos valstybė iš atliekų pagamina apytikriai 70 proc. šalyje sunaudojamos šilumos energijos.

- Kokios atliekų kaip žaliavų arba išteklių panaudojimo perspektyvos Lietuvoje?

- Kalbėdami apie tvarią Lietuvos atliekų ūkio tvarkymo perspektyvą, visų pirma, turime suvokti, kad sąvartynai – tik trumpalaikis problemos sprendimas. Užuot siekus trumpalaikės naudos, reikia ieškoti naujų sprendimų ir diegti integruotas atliekų tvarkymo sistemas, kurios užtikrintų antrinį atliekų panaudojimą, taip pat sudarytų sąlygas jas panaudoti kaip atsinaujinančius energijos išteklius.

Galima būtų išskirti teigiamus žingsnius vykdant naujus nuotekų dumblo tvarkymo, senų komunalinių atliekų sąvartynų uždarymo ar pavienių rajonų šilumos ūkių modernizavimo, įrengiant naujas biokuro katilines, projektus. Tačiau Lietuvoje kol kas nėra efektyviai veikiančių regioninių atliekų rūšiavimo centrų, mechaninio biologinio apdorojimo ir energijos iš atliekų susigrąžinimo sistemų.

Lietuva yra priklausoma nuo energetinių išteklių turinčių valstybių. Mūsų šalyje šildymo sezonas trunka apie pusmetį, o už importuojamas dujas kasmet mokame daugiau kaip 2 mlrd. litų, todėl esame „pasmerkti“ netinkamas perdirbti atliekas naudoti energijos gamybos grandinėje ir tai galėtų turėti didelę ekonominę, aplinkosauginę ir socialinę naudą. Atskiruose regionuose tai leistų sumažinti šiluminės energijos kainas galutiniam vartotojui ir į sąvartynus nukreipiamų atliekų srautus, prisidėtų prie energetikos ūkio diversifikavimo ir didesnės nepriklausomybės nuo importuojamo iškastinio kuro – tai savo ruožtu turėtų ir aplinkosauginį efektą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apie pusę energijos, gaunamos iš atliekų, sudaro iš biomasės gauta energija, o tai atsinaujinantys energijos ištekliai.Energijos gamybos iš atliekų srityje Lietuva dar tik žengia pirmuosius žingsnius – pradėta naujos kogeneracinės elektrinės statyba Klaipėdoje, panaši jėgainė planuojama Kaune. Tokio pobūdžio energetikos objektai iki šiol susilaukia priešiškos visuomenės reakcijos dėl galimos grėsmės aplinkai, tačiau būgštaujama be pagrindo, nes technologijoms sparčiai žengiant pirmyn, jų poveikis aplinkai yra labai nedidelis. Pagaliau, atliekų deginimo įrenginiams keliami nepalyginamai didesni reikalavimai negu kitoms panašaus tipo elektrinėms, kurios naudoja kitas kuro rūšis, įskaitant ir biokurą.

Seimas ketvirtadienį patvirtino Atliekų tvarkymo įstatymą su prezidentūros pateiktais pakeitimais. Prezidentė džiaugiasi, kad „pavyko užkirsti kelią atliekų sektoriuje pasikartoti „rubikoniniam“ šilumos ūkio scenarijui“, oponentai šalies vadovę kaltina monopolisitinės sistemos palaikymu. 

Netilstant kalboms apie atliekų išvežimo tvarką Lietuvoje, kai kurie ekspertai siūlo keisti požiūrį iš esmės: atsisakyti atliekų sąvokos ir vietoje jos naudoti žaliavos ir išteklių sampratą.

GRYNAS.lt šia tema publikuoja interviu su bendrovės„Sweco Lietuva“ viceprezidentu, Aplinkosaugos padalinio vadovu Aidu Vaišnoru. 

- Kaip šiuo metu dažniausiai tvarkomos atliekos? Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduriama?

- Neliečiant visame pasaulyje opios atliekų kaupimo sąvartynuose temos, galima būtų išskirti kelias ryškiausias atliekų tvarkymo kryptis. Pirmoji – atliekų kiekio mažinimas, kuris apima neekologiškų produktų, pavyzdžiui, polietileninių maišelių, naudojimo mažinimą, plastikinės taros pakeitimą stikline, produktų gyvavimo ciklo prailginimą ir kitus veiksmus.

Visgi, kad ir kaip būtų stengiamasi, visiškai išvengti atliekų nepavyksta (pvz., galioja higieniniai reikalavimai įpakuoti maisto produktus juos parduodant, naudojama specializuota vienkartinė pakuotė greitai gendantiems produktams ir kt). Todėl antroji atliekų tvarkymo kryptis – jų antrinis panaudojimas ir perdirbimas (angl. recycling), kai diegiami pažangūs technologiniai procesai, leidžiantys iš naujo panaudoti tinkamas perdirbti atliekas.

Siekiant šio tikslo, visų pirma, atliekos turi būti tinkamai išrūšiuojamos ir atskiriamos. Tam reikalinga gerai išvystyta atliekų surinkimo ir išrūšiavimo infrastruktūra. Paimkime kad ir plastiką. Yra skirtingų jo rūšių – polietilenas, polipropilenas ar polivinilchloridas ir tai anaiptol nėra viena ir ta pati medžiaga. Kiekviena iš jų turi savo cheminę sudėtį ir specifinius perdirbimo reikalavimus. Tas pats galioja ir popieriui. Tačiau čia gali būti susiduriama ir su sunkumais, nes kai kurios atliekos yra sunkiai atskiriamos, pavyzdžiui, daugiasluoksnės pakuotės, arba jų perdirbimas visiškai nenaudingas ekonomiškai. Tad dalis atliekų vienaip ar kitaip lieka neperdirbtos, vadinasi, reikia ieškoti ir taikyti kitus atliekų tvarkymo būdus. Vienas tokių – perdirbimui netinkamų, tačiau energetinę vertę turinčių atliekų deginimas, gaminant šiluminę ir elektros energiją (angl. waste-to-energy).

- Kiek Lietuva yra pažengusi atliekų tvarkymo srityje lyginant su kitomis Europos šalimis?

- Šiuo aspektu įdomi Europos aplinkos agentūros (European Environment Agency) skelbiama ES valstybių atliekų antrinio panaudojimo ir perdirbimo ataskaita „The European Recycling Map“, kurioje galima susipažinti su Lietuvos rodikliais ir pažanga bei ją palyginti su kitų šalių duomenimis. Šis dokumentas apima bioskaidžių ir kietųjų komunalinių, statybinių ir elektronikos atliekų perdirbimo bei eksploatacijai netinkamo transporto utilizavimo duomenis.

Vienam Lietuvos gyventojui per metus į rinką išleidžiama vidutiniškai apie 100 kg įvairių pakuočių, o atgal į antrinio panaudojimo ciklą grąžinama tik apie 5 kg, t.y. vos 5 proc. Lietuviai perdirba mažiau nei 10 proc. visų susidarančių atliekų, o tai, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, yra labai mažai. Labiausiai pažengusios šioje srityje yra Vokietija, Šiaurės ir Beneliukso šalys, kuriose perdirbama vidutiniškai apie 50 proc. visų atliekų.

Prieš keletą metų Lietuvoje finansuojant ES buvo atliktos regioninių komunalinių atliekų tvarkymo sistemų plėtros galimybių studijos, iškelti tikslai, numatyti konkretūs techniniai ir technologiniai sprendiniai, deja, jokių reikšmingų pokyčių, didinant atliekų perdirbimo apimtis, neatsirado.Pagrindinė problema – šiuo metu mūsų šalyje trūksta realių technologinių perdirbamų atliekų atskyrimo ir rūšiavimo pajėgumų. Kaip teigiamą pokytį galima būtų paminėti faktą, kad bent jau su sąvartynų problema palengva susitvarkoma – jei prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje jų veikė apie 600, dabar teturime 10 regioninių moderniai įrengtų sąvartynų.

- Kokie atliekų tvarkymo tikslai keliami ES?

- Bendras ES tikslas – iki 2020 metų perdirbti bent 50 proc. visų buityje susidarančių atliekų.

Dauguma senųjų ES valstybių tokį tikslą sugebėjo pasiekti per 20 metų arba bent jau priartėjo prie šio tikslo. Galėtume didžiuotis, jei Lietuvoje per ateinantį dešimtmetį sugebėtume pasiekti bent 30 proc. lygį. Iš esmės, egzistuoja labai mažai atliekų, kurių negalima perdirbti, tačiau ir visų atliekų perdirbimas – neįgyvendinamas tikslas, kurio net nereikėtų siekti, kadangi tai būtų ekonomiškai nenaudinga.

- Kokios naujausios atliekų tvarkymo tendencijos pastebimos Europoje?

- Atliekos – neišvengiamos augančio ekonominio vartojimo ir gyvenimo kokybės palydovės. Pati atliekų sąvoka gali būti apibrėžiama gerokai plačiau nei mums įprasta. Juk mūsų iškvepiamas oras, gamybos procese susidaranti perteklinė energija, automobilių ir gamyklų išmetamosios dujos ar net senos statybos daugiabučiuose prarandama šiluma gali būti vertinama kaip atliekos.Kitas klausimas, ar atliekas mes vertinsime tik kaip atliekas, ar kaip žaliavų ir išteklių rūšį, turinčią savo vertę? Šie ir daugelis kitų atliekų tvarkymo klausimų buvo nagrinėjami kovo 22-25 dienomis Portugalijos sostinėje vykusiose aplinkosaugos, atliekų tvarkymo, vandentvarkos ir energetikos pramonės parodose „AcquaLiveExpo 2012“ ir „EnergyLiveExpo 2012“, kuriose teko dalyvauti.

Jeigu anksčiau buvo antagonistiškai blaškomasi nuo atliekų perdirbimo (angl. recycling) prie atliekose esančios energijos panaudojimo (angl. waste-to-energy) kaip geriausių būdų spręsti atliekų tvarkymo problemas, tai pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie naują vertės atliekoms suteikimo (angl. waste valorization) koncepciją – siekį visuomenei ir aplinkai naudingiausiu būdu visapusiškai panaudoti atliekose „užslėptą“ energetinį potencialą.

Tokia atliekų tvarkymo koncepcija iš esmės skatina atsisakyti atliekų sąvokos – kadangi visos atliekos turi savo vertę, jos turi būti vertinamos arba kaip žaliavos, arba kaip energetiniai ištekliai. Peršasi natūrali išvada – atsisakykime atliekų sąvokos, naudokime žaliavos ir išteklių sampratą.

- Paaiškinkite plačiau tokios koncepcijos praktinio taikymo esmę?

- Ši koncepcija padeda atskleisti geriausią susidarančių atliekų tolesnio panaudojimo vertę. Paimkime kad ir popieriaus atliekas. Vienu atveju, jos gali būti nukreipiamas į perdirbimo ir antrinio panaudojimo ciklą kaip žaliavos. Kitu atveju, popieriaus atliekos – tai „malkos“, išvestinis medienos produktas, todėl gali būti efektyviai deginamos kaip ištekliai, susigrąžinant jų turimą energetinę vertę.

Vertės atliekoms suteikimo koncepcija padeda surasti geriausią bei naudingiausią ekonominį ir energetinį atliekų panaudojimo būdą, atsižvelgiant ir į aplinkosaugos bei visuomenės poreikius. Tai iš tiesų tvarus, subalansuotas požiūris, nes leidžia suvienyti iki šiol tarpusavyje konkuravusias atliekų perdirbimo ir panaudojimo energijai gauti koncepcijas. Šiuo atveju dvi atskiras sąvokas keičia nauja – kombinuoto perdirbimo ir energijos susigrąžinimo (angl. combined recycling and energy recovery), leidžianti sukurti efektyviai veikiančias, uždaras sistemas, sujungiančias atliekų tvarkymą, vandentvarką ir energetiką į vieną tvarią visumą.

- Kaip atliekos turėtų būti tvarkomos tvariuose miestuose?

- Kompanijos „Sweco“ architektų ir inžinierių komanda 2002 metais pristatė tvariojo urbanistinio planavimo koncepciją „Tvarus miestas“ (angl. Sustainable City), kurio ašis – uždara sistema, organiškai suvienijanti tris daugelyje miestų visiškai atskirus ciklus: atliekų, vandens ir nuotekų tvarkymą bei energetiką. Iš esmės tai reiškia, kad tokioje sistemoje nėra vietos sąvartynams, nes atliekos arba perdirbamos, arba iš jų įvairiais technologiniais būdais yra susigrąžinama energija. Tai simbiotiška sistema, kurioje sugyvena tik iš pirmo žvilgsnio nesusiejamos miestų funkcijos, taip pat, atsižvelgiant į sukuriamą vertę, derinami skirtingi atliekų tvarkymo metodai.

Pavyzdžių gali būti labai įvairių. Tarkime, iš nuotekų valymo metu susidarančio dumblo arba bioskaidžių buitinių atliekų išgavus biodujas, jos gali būti panaudotos tiek kaip kuras visuomeniniam transportui, tiek kaip energetiniai ištekliai elektrai arba šilumai gaminti. Žemės ūkyje arba miškuose susikaupianti atliekų biomasė – puikus biokuras. Sujungus pramonėje prarandamą perteklinę šilumą ir centralizuotą miestų šilumos tiekimo sistemą, galima gerokai sumažinti energijos gamybos kaštus. Pagaliau dalis neperdirbamų komunalinių atliekų gali būti naudojamų kaip kuras ir taip, galima sakyti, gaunama nauja energetikos rūšis. Tvariame mieste taip pat didelis dėmesys teikiamas gamybos procesų ir pastatų energetiniam efektyvumui – svarbu, kad būtų prarandama kuo mažiau energijos ir daromas mažesnis poveikis aplinkai.

- Kokios Europos šalys (miestai) yra labiausiai pažengusios atliekų tvarkymo srityje? Kokiu būdu jie išnaudoja atliekas kaip žaliavą?

- Šiuo aspektu išskirčiau šiaurinėje Lisabonos (Portugalija) dalyje veikiančios atliekų tvarkymo bendrovės „Valorsul“ patirtį. Ji yra atsakinga už 5 savivaldybių 596 km2 (0,66 proc. šalies teritorijos) ploto teritorijos, kurioje gyvena apie 1,2 mln. (11,23 proc. šalies gyventojų) gyventojų, atliekų ūkį. Kasmet šiame rajone yra sutvarkoma apie 800 tūkst. tonų atliekų (16 proc. visų šalies atliekų).

Bendrovės „Valorsul“ aptarnaujama teritorija išsiskiria aukštu atliekų lygiu, todėl siekiant efektyviai tvarkyti šiuos srautus buvo įdiegta integruota atliekų tvarkymo sistema, kurios pagrindą sudaro 1999 m. pastatyta atliekų deginimo gamykla, tenkinanti 2 proc. visos šalies energetinių poreikių. Be jos į sistemos žiedą įeina kitos funkcinės grandys, tokios kaip po atliekų deginimo susidariusių pelenų liekanų apdorojimo ir panaudojimo įrenginiai, įrenginiai, skirti organinėms medžiagoms išgauti, atliekų rūšiavimo fabrikas, atliekų surinkimo centras ir buitinių atliekų sąvartynas. Bendrovės „Valorsul“ sistema yra dažnai minima kaip viena pažangiausių Europoje ir dėl atliekų deginimo gamyklos oro taršos monitoringo sistemos, leidžiančios kiekvienam gyventojui sekti aktualius taršos lygio rodiklius.

Negalima nepaminėti ir mūsų šiaurinės kaimynės Švedijos. Šioje šalyje yra pritaikyta daug integruotų atliekų tvarkymo sistemų – nuo pažangių atliekų surinkimo ir rūšiavimo technologijų iki perdirbimo ir energijos susigrąžinimo. Tai puikiai atspindi nedidelis buvusiame pramoniniame rajone išvystytas Stokholmo mikrorajonas Hammarby Sjostad, kurio atliekų tvarkymo sistema yra geras pavyzdys, sujungiantis požeminę atliekų surinkimo ir rūšiavimo sistemą, atliekų perdirbimą, kietųjų atliekų deginimą ir nuotekų tvarkymą, iš dumblo išgaunant biodujas, naudojamas namų ūkiuose ir viešajame transporte.

Stokholme net 75 proc. visų atliekų yra perdirbamos arba naudojamos kaip energetiniai ištekliai. Kalbant apie buitines atliekas, šis rodiklis yra dar aukštesnis – 95 proc. Organinės namų ūkių ir maitinimo įstaigų, taip pat maisto parduotuvių atliekos, buitinės nuotekos, nuotekų dumblas – visa tai sėkmingai panaudojama biodujoms gaminti.

Švedijoje atliekos kaip kuras naudojamos nuo 1910 m. – šalyje veikia 35 atliekas deginančios ir šilumą bei elektrą gaminančios jėgainės. Tai leidžia apsirūpinti nebrangia kuro alternatyva ir apsaugoti natūralią gamtą nuo grėsmingai augančių sąvartynų. Švedijoje į sąvartynus patenka vos 15 proc. atliekų, kasmet valstybė sutaupo šimtus milijonų mokesčių mokėtojų pinigų, kurių reikėtų esamiems sąvartynams eksploatuoti ir naujiems statyti. Daugelio sąvartynų eksploatacija buvo nutraukta, likusių – veiklos apimtys gerokai sumažėjusios.

Palyginimui – įdomus Šveicarijos pavyzdys, mat čia veikia apie 30 termofikacinių jėgainių, iš atliekų gaminančių energiją. Ši turtinga ir išskirtinio grožio gamtos valstybė iš atliekų pagamina apytikriai 70 proc. šalyje sunaudojamos šilumos energijos.

- Kokios atliekų kaip žaliavų arba išteklių panaudojimo perspektyvos Lietuvoje?

- Kalbėdami apie tvarią Lietuvos atliekų ūkio tvarkymo perspektyvą, visų pirma, turime suvokti, kad sąvartynai – tik trumpalaikis problemos sprendimas. Užuot siekus trumpalaikės naudos, reikia ieškoti naujų sprendimų ir diegti integruotas atliekų tvarkymo sistemas, kurios užtikrintų antrinį atliekų panaudojimą, taip pat sudarytų sąlygas jas panaudoti kaip atsinaujinančius energijos išteklius.

Galima būtų išskirti teigiamus žingsnius vykdant naujus nuotekų dumblo tvarkymo, senų komunalinių atliekų sąvartynų uždarymo ar pavienių rajonų šilumos ūkių modernizavimo, įrengiant naujas biokuro katilines, projektus. Tačiau Lietuvoje kol kas nėra efektyviai veikiančių regioninių atliekų rūšiavimo centrų, mechaninio biologinio apdorojimo ir energijos iš atliekų susigrąžinimo sistemų.

Lietuva yra priklausoma nuo energetinių išteklių turinčių valstybių. Mūsų šalyje šildymo sezonas trunka apie pusmetį, o už importuojamas dujas kasmet mokame daugiau kaip 2 mlrd. litų, todėl esame „pasmerkti“ netinkamas perdirbti atliekas naudoti energijos gamybos grandinėje ir tai galėtų turėti didelę ekonominę, aplinkosauginę ir socialinę naudą. Atskiruose regionuose tai leistų sumažinti šiluminės energijos kainas galutiniam vartotojui ir į sąvartynus nukreipiamų atliekų srautus, prisidėtų prie energetikos ūkio diversifikavimo ir didesnės nepriklausomybės nuo importuojamo iškastinio kuro – tai savo ruožtu turėtų ir aplinkosauginį efektą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apie pusę energijos, gaunamos iš atliekų, sudaro iš biomasės gauta energija, o tai atsinaujinantys energijos ištekliai.Energijos gamybos iš atliekų srityje Lietuva dar tik žengia pirmuosius žingsnius – pradėta naujos kogeneracinės elektrinės statyba Klaipėdoje, panaši jėgainė planuojama Kaune. Tokio pobūdžio energetikos objektai iki šiol susilaukia priešiškos visuomenės reakcijos dėl galimos grėsmės aplinkai, tačiau būgštaujama be pagrindo, nes technologijoms sparčiai žengiant pirmyn, jų poveikis aplinkai yra labai nedidelis. Pagaliau, atliekų deginimo įrenginiams keliami nepalyginamai didesni reikalavimai negu kitoms panašaus tipo elektrinėms, kurios naudoja kitas kuro rūšis, įskaitant ir biokurą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

vika

vika portretas
Kada pagaliau patys pokuotes gamintojai prades nemokamai susirinkineti savo atliekas.Pirkejas ,produkto kainoje apmoka uz pokuote ir jos sunaikinima.Kiek kartu Lietuvoje gali pirkejas sumoketu,nusibodo !!! Zmones gal nezino ,kaip surenkama europoje produkto pokuote.Maisto atliekos tiktai apmokamai surenkamos.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių