Anykščių rajone dygsta būsimos medienos „kasyklos“

Nepaisydami pliaupiančio lietaus ir į molingą žemę sunkiai smengančių kastuvų, balandžio 16-ą dieną Anykščių rajone prie Rubikių ežero plušėjo miškininkai, Seimo darbuotojai bei Dariaus ir Girėno kuopos jaunieji šauliai. Visi jie susirinko į talką sodinti Lietuvoje dar gana retos medžių rūšies – hibridinių drebulių. Tokia Anykščių miškininkų idėja skirta tolimai ateičiai, kai Lietuvai, reikia tikėtis, labiausiai reikės gerų biokuro išteklių.

Anykščių rajono miškininkų teigimu, prireiks vos 10-15 metų, kol beveik trijuose hektaruose tankiai sužaliuos drebulės. Šie prieš gerus du dešimtmečius išveisti medžiai greitai auga ir turi retą savybę – nupjauti kelis kartus atauga.

Viena vertus – tai greitai atsinaujinančios medienos atsargos, o kartu – galimybė išsaugoti vertingesnius ir ilgiau bręstančius miško medžius.

Plušo anykštėnai seimūnai

Vienai dienai kostiumus į molėtus botus iškeitė ir keturi Anykščių kraštui neabejingi Seimo nariai.

„Tikimės, kad už dešimtmečio ne vieną dešimtį kubinių metrų medienos iš šio miško galėsime paruošti biokurui“, - žvelgdamas į gausų būrį talkos dalyvių kalbėjo Anykčių rajono urėdas Sigitas Kinderis.

„Prieš gerus 25-erius metus miškų institutas darė bandymus ir sukryžmino mūsų drebulę su Kanadine drebule – taip gauta hibridinė drebulė, - pasakojo girininkas Kęstutis Bilbokas. - Vėliau pasodinti 7 hektarai tokios drebulės, o iš jų atrinkti geriausi medžiai. Šiandien jie naudojami dauginimui. 

Hibridinę drebulę galima kryžminti apdulkinant ir gaunant sėklas, galima dauginti mėgintuvėlyje, iš ląstelės. Paskutiniu metu jaunieji mokslininkai pradėjo drebulę dauginti gyvašaknėmis – tai pats paprasčiausias būdas. Tokiu būdu ir mes dauginame savo medelyne. 15 -20 metų medeliai gali užauginti nuo 2 iki 3 kubinių metrų medienos. Šių greitai augančių želdinių paskirtis – biokuras, tai yra skiedros biokuro gamybai, bet taip pat gali būti naudojama ir kitoms reikmėms, įvairiai tarai gaminti, pramonei.“

Girininkas įspėjo entuziastingai nusiteikusius talkos dalyvius, kad darbas nebus lengvas – drebulei patinka molinga ar priemolio dirva, todėl tokia sodinimui ir pasirinkta.

Drebulės – ateities perspektyva

Visgi vyrai darbo griebėsi iš peties ir po gerų dviejų valandų dirvoje stypsojo apie 3000 drebulių, o dauguma talkininkų buvo kiaurai šlapi nuo lietaus ir molini iki ausų.

„15 metų trumpiausias drebulės augimo terminas ir per tą laiką daug kas gali pasikeisti, - paklaustas apie drebulių likimą teigė Anykščių urėdas Sigitas Kinderis. - Bus žiūrima iš ekonominės pozicijos – jei žaliava biokurui bus brangi – atiduosime biokurui, o jei reikės pagaminti kokį baldą – parduosime pramonei. Visgi šakos ar kirtimo atliekos bet kokiu atveju keliaus į biokurą. Po penkiolikos metų jo poreikis bus gerokai didesnis. Šiandien politikai tik galanda ietis ir malasi, kas nugalės. Atsinaujinantys energijos šaltiniai yra ateitis, jei ne šiandiena. Kuo daugiau jų šiandien pasisodinsime – tuo būsime laisvesni ateityje.“

Biokuro ištekliai - „už dujotiekio“ besilaikančiame rajone

Visgi S. Kinderis pripažino, kad prieš gerus 15 metų Anykščių miestelis atnaujino dujinius katilus bei dujotiekius, todėl visame rajone nėra stambesnės biokuru kūrenamos katilinės. O ir pačiuose Anykščiuose šilumos kaina – viena iš aukščiausių Lietuvoje.

Šiuo metu Anykščių urėdo teigimu, malkinės medienos kaina yra kritusi, jos tiesiog yra likę per daug. Visgi ši kaina labai svyruoja, nes medienos poreikis išauga atėjus šildymo sezonui, tuomet išlošia tie, kurie sugeba ją išsaugoti.

S. Kinderis paneigia prielaidą, kad greitai augančių drebulių mediena bus pigesnė. 

„Yra didžiuliai medienos paruošimo kaštai: ir nukirtimo, ir sumalimo, ir nuvežimo iki katilinės. Medienos kaina visur sudaro mažiausią dalį“, - kalbėjo Anykščių rajono urėdas.

Miškų likimas – kirsti ar supūdyti?

Urėdas svarstė, jog ką tik pasodintos hibridinės drebulės bus vienos pirmųjų tokiam tikslui plantacijose auginamų drebulių Lietuvoje.

„Prieš dvejus metus įveisėme po hektarą bandomųjų plantacinių želdinių, kad atrastume klonus, užauginančius didžiausią masę medienos. Šiuo atveju tai ir svarbiausia – ne medienos kokybė, bet masė. Žmogui reikia medienos – ir šildymui, ir baldams. Ne visai teisinga teigti, kad taip saugosime kitų rūšių medžių miškus. Užaugusius miškus galima arba kirsti, arba supūdyti. 

Ūkininkai kviečių neaugina 10 metų – derliui užaugus reikia jį nuimti. Tas pats ir su medžiais, - dėstė Sigitas Kinderis. - Jei valstybės ekonomikai mediena neturi jokios įtakos – galime nekirsti nė kvadratinio metro. Mano nuomone, valstybiniuose miškuose tas procesas yra reguliuojamas. Kertame tiek, kiek reikia. Valstybiniai miškai, pagal mokslininkų skaičiavimus, turi užtikrinti medienos tiekimą pramonei artimiausiems 15-20 metų.“Vos pabaigus darbus urėdas neramiu žvilgsniu apžvelgė drebulių eiles.

„Šiame krašte gausu stirnų, o tokius medelius jos labai mėgsta“, - nerimavo S. Kinderis. Mišininkai sutarė netrukus drebules nupurkšti specialiu, ką tik gautu repelentu, kad grakščiosios stirnaitės nepaverstų niekais jungtinės talkos ir ilgamečių biokuro išteklių planų.