Amžinas klausimas: ar įmanoma prikelti mirusįjį?

1999 metais medicinos studentė Anna Bagenholm iš Švedijos slidinėdama nukrito ir galva trenkėsi į storą ledą, dengusį kalnų upokšnį. 

Ledas neatlaikė ir ji įkrito į ledinį vandenį. Kai jos draugai po kelių minučių ją pavijo, virš 20 centimetrų storio ledo buvo matyti tik merginos slidės ir kulkšnys, rašo lifeslittlemysteries.com. 

A. Bagenholm surado oro kišenę ir 40 minučių stengėsi kvėpuoti po ledu, kol jos draugai bandė ją ištraukti. Tuomet nustojo plakti jos širdis. Po 40 minučių atvykusi gelbėtojų komanda išlaisvino ją iš ledo ir reanimavo, kol sraigtasparnis gabeno ją į ligoninę. 22.15 val., po nelaimės praėjus 3 valandoms ir 55 minutėms, pirmą kartą užfiksuotas širdies ritmas. Nuo to laiko mergina beveik visiškai pasveiko. 

A. Bagenholm atvejis yra tikslus klinikinės mirties pavyzdys. Jos kraujo apytakos ir kvėpavimo sistemos neveikė daugiau kaip 3 valandas, o po to ji buvo atgaivinta. Tačiau kas vyko jos kūno molekulėse per tas valandas, kai nebuvo pulso? Ar jos audiniai pamažu nyko kartu su sąmone? Ir kiek dar ilgai ji būtų ištvėrusi be kraujo apytakos? 

Ar iš tokių atvejų mokslininkai gali pasimokyti ko nors, kas padėtų atgaivinti žmones, kurie būna „mirę“ dar ilgiau? 

Būtent į šiuos klausimus bando atsakyti Pensilvanijos universiteto Gaivinimo mokslo centro darbuotojai – mokslininkų, gydytojų ir inžinierių komanda. 

Visko pradžia – žinojimas, kas vyksta molekulių lygmenyje. Pasak Honglin Zhou, greitosios pagalbos profesoriaus asistento Pensilvanijos universitete, mokslininkai iš esmės sutinka, kad yra aiškūs būdai nustatyti, ar atskira žmogaus ląstelė yra negyva. 

Kiekviena ląstelė turi standžią išorinę membraną, kuri jos turinį skiria nuo aplinkos ir atsijoja molekules, kurios nėra būtinos jai funkcionuoti ar išlikti. Kai ląstelės gyvavimas artėja prie pabaigos, šis apsauginis barjeras pradeda silpnėti ir, priklausomai nuo ląstelės žuvimo aplinkybių, nutinka vienas iš trijų dalykų. Ji pasiunčia „suvalgyk mane“ signalą specializuotai priežiūros ląstelei, kuri tuomet šią suryja ir perdirba sergančios ląstelės turinį. Ji save patalpina į karantiną ir susinaikina arba ji sprogsta, o jos turinys pasklinda į aplink esantį audinį, sukeldamas smarkų uždegimą ir didesnį audinio pažeidimą. 

Visais atvejais, kai išorinės membranos vientisumas yra pažeidžiamas, ląstelės lemtis tampa aiški. „Kai membranos pralaida pasiekia tokį laipsnį, kad jos ląstelinis turinys teka į išorę, prieiname ribą, kai nebėra kelio atgal“, – aiškino H. Zhou. 

Kadangi net ir pamišęs mokslininkas negalėtų ląstelių sutaisyti, Frankenšteinai artimoje ateityje netaps tikrove. Tačiau, kaip paaiškėjo, praeina gana nemažai laiko, kol kai kurios ląstelės žūsta. 

Kai žmogaus ląstelės staiga nebegauta deguonies, maistingų medžiagų ir valymo paslaugų, kurias paprastai teikia tekantis kraujas, jos savo membranose išsilaiko stebėtinai ilgą laiką. Iš tiesų rekordininkai mūsų organizme gali nežūti net praėjus daugybei dienų po to, kai nutrūko kraujo apytaka, žmogus prarado sąmonę ir kitus dalykus, kurie laikomi neatsiejamomis gyvybės dalimis. Jei pacientai gydytojus pasiekia pirma, nei šios ląstelės miršta, atgaivinti žmogų vis dar įmanoma. 

Nelaimei, maistingoms medžiagoms ir deguoniui jautriausios smegenų ląstelės. Praėjus 5–10 minučių, kai sustoja širdis, neuronų membranos pradeda trūkinėti, tad atsiranda neatitaisomų smegenų pažeidimų. Gaivinti žmogų dar sudėtingiau dėl to, kad neabejotinas būdas pražudyti ląsteles, kurios ilgą laiką negavo deguonies ir maistingų medžiagų, – šito joms suteikti. Šis reiškinys vadinamas reperfuziniu pažeidimu – kai kraujo negavusios ląstelės yra staiga įjungiamos į maistingų medžiagų tiekimo sistemą, jos greitai susinaikina. 

Tikslus šio proceso mechanizmas dar nėra iki galo suprastas, tačiau H. Zhou spėja, kad kai ląstelės netenka kraujo tiekimo, jos panyra į tam tikrą metabolinį snaudulį, siekdamos save apsaugoti. Kai ląstelės iš šios būsenos pažadinamos deguonies ir panikuojančių baltųjų kraujo kūnelių antpuoliu aplinkoje, kur susikaupė nuodingos medžiagos, jos užverčiamas uždegiminiais signalais ir į tai reaguoja susinaikindamos. 

Nors mokslininkai dar iki galo nesupranta reperfuzinio pažeidimo priežasčių, iš patirties jie žino, kad šį procesą slopina paciento kūno temperatūros sumažinimas. Būtent todėl A. Bagenholm, kurios kūno temperatūra atvykus į ligoninę siekė apie 13 laipsnių Celsijaus, atsigavo. 

Kuo greičiau po širdies sustojimo sparčiai mažindami paciento temperatūrą iki maždaug 33 laipsnių Celsijaus, ligoninės priimamojo medikai pastebėjo, kad tuo pačiu smarkiai sumažėja reperfuzinio pažeidimo rizika. Dėl šio proceso visiškai pasveiksta ir keliasdešimties minučių klinikinę mirtį patyrę pacientai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

sigitas

sigitas portretas
Senovėje medikai geriau įsisavindavo žinias net praktiškai per gladijatorių kautynes arba giljotinos procese......Dabartės galėtū savanoriauti žmonės ir už tai gauti pinigu kad gydytojų ,kriminalistū akivaizdoje atliktų bandymus kartuvėse... tai pasitarnautų mokslui Vidurinėje mokykloje mes drąsius savanorius migdydavome 20kartūgiliai ikvępdavo paskui krutynę užspausdavo su galvą,o rankomis nugaroje ir vaikas suglebdavo ,pagulėjęs ant grindų nubusdavo tai vaiai atlikdavo ekspermentus ,o ką veikia med studentai?Taip išmoktume žmogų prikelti iš mirimo....

ATGAILAUKITE

ATGAILAUKITE portretas
ĮMANOMA! I korintiečiams 15: 42 Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas, prikeliamas negendantis. 43 Sėjamas negarbingas, prikeliamas šlovingas. Sėjamas silpnas, prikeliamas galingas. 44 Sėjamas sielinis kūnas, prikeliamas dvasinis kūnas. Yra sielinis kūnas ir yra dvasinis kūnas. 45 Taip ir parašyta: „Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva siela“; paskutinysis Adomas – gyvybę teikiančia dvasia. 46 Bet ne dvasinis pirmiau, o sielinis, ir tik po to dvasinis. 47 Pirmasis žmogus – iš žemės, žemiškas; antrasis žmogus – Viešpats iš dangaus. 48 Koks buvo žemiškasis, tokie yra ir žemiškieji, o koks yra dangiškasis, tokie yra ir dangiškieji. 49 Ir kaip nešiojame žemiškojo atvaizdą, taip nešiosime ir dangiškojo atvaizdą. 50 Bet aš jums, broliai, sakau, kad kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda. 51 Aš jums atskleidžiu paslaptį: ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, – 52 staiga, viena akimirka, skambant paskutiniam trimitui. Trimitas nuskambės, ir mirusieji bus prikelti negendantys, o mes būsime pakeisti. 53 Nes šis gendantis turi apsivilkti negendamybe, ir šis marus apsivilkti nemarybe. 54 Kada šis gendantis apsivilks negendamybe ir šis marusis apsivilks nemarybe, tada išsipildys užrašytas žodis: „Pergalė prarijo mirtį! 55 Kurgi, mirtie, tavo geluonis? Kurgi, mirtie, tavo pergalė?“ 56 Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. 57 Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! VIENA NUODĖMĖ = MIRTIS. BE JĖZAUS KRISTAUS TU NEGYVENSI. JIS KENTĖJO IR MIRĖ ANT KRYŽIAUS, O VĖLIAU PRISIKĖLĖ! JIS TAI PADARĖ DĖL MŪSŲ! ATGAILAUK! IR PRIIMK JO IR JO TĖVO DOVANĄ - AMŽINĄ GYENIMĄ; ARBA ŽŪSI... Joelio 2: 13 Persiplėškite savo širdis, ne rūbus! Gręžkitės į Viešpatį, savo Dievą, nes Jis yra maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir didžiai geras bei susilaikantis nuo bausmės.

Upokšnis su storu ledu

Upokšnis su storu ledu portretas
Vertimas bybiavotas visiškai.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių