Prof. R. Kėvalas: apie meilės pakaitalus, 7 minutes ir vaikų sveikatą

Auga sergančių vaikų karta - taip jau ne pirmus metus kalba visuomenės sveikatos specialistai. Sveikatos politikai vis pabrėžia, kad jaunosios kartos sveikata turi būti prioritetinė sritis. Tik ar nuo kalbų kas keičiasi? Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos Vaikų klinikos ir intensyviosios terapijos skyriaus vadovu prof. Rimantu Kėvalu (51 m.) atsakė į „Lietuvos sveikatos“ klausimus.

- Nors dabar medicinoje netrūksta nei vaistų, nei modernių technologijų vis dėlto vaikų ligų gydytojai sako, kad šiųjų sveikata šalyje nėra prioritetinė sritis. Ką manote Jūs?

- Iš dalies su tuo sutinku, tačiau nereikėtų pamiršti, kad tai ne vien Lietuvos problema. Ten, kur susiduria suaugusiųjų ir vaikų interesai, pastarieji lieka antroje vietoje. Matyt, toks susiformavęs mentalitetas, nors turėtų būti priešingai. Juk vaikai praktiškai neturi jokių teisių, jie negali balsuoti ar pareikšti savo nuomonės, jie priklausomi nuo suaugusiųjų. Tačiau valstybės požiūriu tai nėra svarbu. Anksčiau buvo motinos ir vaiko valdyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri atstovavo vaikų interesams, bet šiandien ji panaikinta. Nėra nė vieno asmens, kuris būtų tiesiogiai atsakingas už motinos ir vaiko sveikatą.

- Suprantu, kad kalbate ne tik apie atsakomybę, bet ir finansavimą?

- Vaikams reikia labai nedaug, nes dauguma gimsta sveiki, o viena pagrindinių jų mirtingumo priežasčių nuo 0 iki 19 metų – traumos. Sritis, kurioje medikai nieko neišspręs. Šioje vietoje reikia kelių institucijų bendradarbiavimo. Iš gydytojų pusės reikia geros imunoprofilaktikos ir augančio kūdikio ir vaiko sveikatos profilaktikos - tai du pagrindiniai aspektai, saugojantys vaikų sveikatą.

Man vis kirba klausimas kiek PSDF biudžeto lėšų skiriama vaikų sveikatai. Kai buvau stažuotėje JAV, girdėjau, kad sveikatos apsaugai ten skiriama 16 procentų nuo bendro vidaus produkto ir 50 procentų šios sumos skiriama vaikų iki metų sveikatos priežiūrai. Tai yra svarbiausias laikas, vėliau turim tik padėti jiems augti. Taigi, kalbėdami apie vaikų sveikatą lyg ir išskiriame tai kaip prioritetinę sritį, tačiau skiriamas finansavimas kalba apie visai ką kita. Ir tai ne vienintelė problema.

- Galbūt nauja valdžia viską pakeis?

- Iš tikrųjų su nerimu žvelgiu į naująją valdžią. Kuomet išgirdau, kad sveikatos apsaugos ministras pakėlė Damoklo kardą prieš privačią mediciną bei norą medikams, dirbantiems universitetinėse ligoninėse, poliklinikose, uždrausti pacientus konsultuoti privačiose klinikose, – suglumau. Didesnio absurdo negirdėjau. Pavojinga tendencija, kuri man nesuprantama. Visame pasaulyje universitetinių ligoninių medikai konsultuoja ir dirba privačiose įstaigose. Ne išimtis ir Kauno klinikos.

- Jūs taip pat konsultuojate privačiose gydymo įstaigose?

- Ne, tačiau mano kiti kolegos – taip, ir nematau nieko blogo. Privačiame sektoriuje dirba nemažai vaikų ligų gydytojų, o tėvai, mano nuomone, turi teisę pasirinkti. Kalbu ne tik apie privatų sektorių bet ir apie šeimos gydytojo instituciją. Nesu prieš ją, bet noriu, kad tėvams būtų suteikta teisė rinktis, kas prižiūrės jų vaiką šeimos gydytojas ar pediatras.

- Užsiminėte, jog kalbant apie vaikų sveikatą finansavimas nėra vienintelė problema. Kas dar kiša koją auginti sveikų vaikų kartą?

- Europos Sąjungai priklausome ne pirmus metus, tačiau mūsų skiepų kalendorius atrodo, atsiprašau už posakį, kaip nesivystančios šalies. Prieš dvejus metus turėjo būti įvesta imunoprofilaktika prieš pneumokoką, deja...

Žinoma, kalbant apie skiepus reikia „padėkoti“ tam tikroms institucijos ir pirmiausia žiniasklaidai, kuri daugeliu atveju palaiko antivakcinininkų klaną, neabejotinai darantį žalą vaikams ir savo idėjas įgyvendinantį per tėvus. Skaudu. Suprantu, esame nedidelė šalis, kur vaikai sudaro šiek tiek daugiau nei pusę milijono visuomenės, bet gal nereikėtų jų pamiršti?

- Pastaruoju metu vaikų sveikatinimo linkme dirba visuomenės sveikatos specialistai, rengiamos įvairiausios programos, tačiau rezultatai kol kas nėra džiugus. Kas, Jūsų nuomone, daro didžiausią įtaką vaikų sveikatai?

- Kaip žmogus ir vaikų ligų gydytojas galiu pasakyti, kad didžiulę įtaką daro laikmetis. Per visą savo praktiką nesu matęs tiek daug nuo kompiuterio ir mobiliojo telefono, be kurio jie negali apsieiti nė minutės, priklausomų vaikų. Jie nebežaidžia lauke, bendrauja per „Facebook‘ą“. Manau, kad reikėtų gerai pasvarstyti, ar dabar labai išpopuliarėję socialiniai tinklai daro daugiau naudos ar žalos? Stebiu, kaip auga karta, kuri nebemoka adekvačiai bendrauti akis į akį. Tai, manau, turi įtakos ir patyčioms mokykloje, ir greito maisto vartojimo kultūrai, kas anksčiau ar vėliau atsiliepia vaikų sveikatai.

- Skamba kaip priekaištas tėvams...

- Aš nepriekaištauju, bet tėvai šiandien stengiasi daug uždirbti, o meilę vaikams pakeičia materialiniais dalykais. Gal kartais tiesiog pamirštame, kad augančiam vaikui reikalingas paprasčiausias bendravimas, kad jaustųsi mylimas. Čia kaip ir su gėle, kuri nelaistoma nuvysta. Teko skaityti psichologų tyrimą, kuriame teigiama, kad tėvai su atžalomis bendrauja vos septynias minutes. Atleiskite, bet aš ilgiau bendrauju su savo šunimi. Dirbu gydytoju ne pirmus metus ir dabar savo vaikus atveda mano buvę pacientai. Pastebiu, kad dažnai jie nežino, kaip tinkamai išreikšti savo meilę. Bet ar gali būti kitaip, jei jie ir patys nepatyrė to bendravimo? Užburtas ratas.

- Jūs daug dirbantis gydytojas, stažavotės ne vienoje šalyje, kūrėte šeimą, auginote dukras. Turite stebuklingą receptą, kaip paskirstyti laiką karjerai ir šeimai?

- Nemanau, kad buvau pats geriausias tėtis, todėl ir patarti ką nors labai sunku. Turbūt kiekvienas širdyje turi pajausti, kaip tą meilę išreikšti, be materialinių dalykų pagalbos. Sutinku, kad už pinigus galima nupirkti daug ką, tačiau bendravimo neatstos niekas. Filosofinis klausimas, sunku atrasti aukso viduriuką.

- Vos trisdešimties pradėjote vadovauti Kauno klinikų Vaikų Intensyvios terapijos skyriui. Kokios buvo pirmosios dienos?

- Buvau įmestas į ežerą surištom rankom ir kojom bei užklijuota burna ir turėjau misiją nepaskęsti.

Košmaras. Kaip šį laikotarpį išgyvenau, šiandien net nesinori prisiminti. Po to apsipratau, prasidėjo stažuotės užsienio šalyse, pradėjome dalyvauti įvairiausiose programose. Po dešimties metų tapau ir Vaikų ligų klinikos vadovu. Bet kaip specialistas ant abiejų kojų atsistojau padirbėjęs Australijoje Melburno karališkoje vaikų ligoninėje. Buvau pirmasis gydytojas iš Rytų Europos, kuris patirties sėmėsi šioje ligoninėje.

- Bet po pusantrų metų grįžote į Kauną nustebindamas kolegas. Kodėl?

- Nesinorėjo likti. Tai visiškai skirtinga kultūra. Be to, aš išvažiavau ne užsidirbti, o pasisemti patirties, žinių, supratimo ir vakarietiško mentaliteto – to, ko šiandien retas vyksta. Teko parduoti automobilį, kad galėčiau nusipirkti bilietą. Ar labai skiriasi darbas Lietuvoje ir Australijoje? Pradėjęs vadovauti skyriui, kaip dabar juokauju, radau keturis sulūžusius lenkiškus monitorius, RO6H ventiliacijos aparatus ir jokio supratimo, kas yra Vaikų intensyvios terapijos skyrius ir komandinis darbas. Viskas nuo nulio - pradedant komandos formavimu, baigiant reikiama įranga. Bet šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad tiek technologine prasme, tiek įranga, mentalitetu ir darbo organizavimu nelabai skiriamės nuo tos pačios Australijos.

- Kaip tikras kaunietis komandą formavote tarsi krepšinio ekipą...

- Taip, nors tai nėra mano mėgiamiausia sporto šaka. Tuomet vyravo tokia tendencija, kad vienas žmogus medicinoje gali padaryti labai daug. Sovietinių laikų šleifas. Galbūt yra dalis tiesos, ideologine prasme, bet dirbant su vaikais Intensyvios terapijos skyriuje, reikia komandos, kurios nariai vienas kitą supranta iš mirksnio, pusės žodžio. Koks geras skyriaus komandinis darbas? Kuomet įeinu galvodamas, ką reikėtų padaryti, o kolegos pasako, kad jau padarė. Didžiuojuosi jais.