Nerijus Juška dar šoks (papildyta)

Kai pozuodamas mūsų dienraščio fotografui baleto šokėjas Nerijus Juška pašoko, stebėjusiai gydytojai nutirpo širdis.

Po prieš porą mėnesių atliktų dviejų dešiniojo kelio operacijų sveikstantis artistas prisipažino - tai jo pirmasis šuoliukas po bene ilgiausios pertraukos karjeroje.

Birželio 16-ąją Vilniaus greitosios pagalbos ligoninėje Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artistui buvo operuotas kelio girnelės raištis ir suaižėjusi girnelė. Liepos pabaigoje jis atvyko į pajūrio kurortą.

Palangos reabilitacijos ligoninėje jėgas atgaunantis pagrindinių baleto vaidmenų kūrėjas buvo žvaliai nusiteikęs bei tryško sąmoju. Labiau karščiuotis jis pradėjo tik prakalbus apie Operos ir baleto teatro vadovybės požiūrį.

N.Juška be gerbėjų dėmesio nelieka ir pajūryje. Antrąją dieną Reabilitacijos ligoninėje prie jo pribėgęs jaunas vaikinukas paprašė niekur nedingti. Po minutės jis atnešė gėlių puokštę. Susijaudinęs greitakalbe išbėrė žodžius, kad Nerijus net nesuprato - nuo ko ji.

Operacija pakoregavo planus

- Pažiūrėjus į jus akivaizdu, kad reabilitacija artėja į pabaigą. Gąsdindamas gydytojus šokinėjate, važinėjate dviračiu. Kaip iš tikrųjų jaučiatės?

- Apie savo būklę nieko negaliu pasakyti, kol nepradėsiu šokti. Dabar savijauta apgaulinga. Atrodo, nieko neskauda, viskas gerai. Kol nepradėsiu šokti, negaliu karksėti.

- Bet mintyse jau planuojate būsimus darbus?

- Mano pirmasis spektaklis suplanuotas rugsėjo viduryje, bet turbūt pirmųjų pasirodymų atsisakysiu. Bent jau dabar numatyta, kad šokti turiu spalio 2 dieną. Nenoriu skubėti, nes jau pirmi spektakliai labai sunkūs. Nenoriu plėšytis, draskytis, kad nebūtų blogiau.

- Kokie pirmieji spektakliai laukia?

- Mūsų premjerinis "Silfidė", "Gulbių ežeras". Tokie rimti, klasikiniai spektakliai. Spalio 2 dieną šoksiu "Raudonąją Žizel". Pradėsiu nuo lengvesnio.

- Prisiminęs pirmąsias dienas Palangoje ir dabar, jaučiate postūmį į priekį?

- Labai. Atvažiavau truputį raišas. Dabar nesiskundžiu. Pats sąnarys lankstosi geriau. Vietoje nestoviu. Prisidėjau sau papildomų procedūrų, tad man čia kaip darbo diena. Procedūros vyksta nuo ankstyvo ryto iki pusės keturių dienos. Pavargstu ne nuo jų. Sporto salėje apie valandą dirbu individualiai. Vien nuo jų išeinu sušlapęs ir vos pavilkdamas kojas. Iš pradžių mano mankštos apsiribodavo tuo, ką liepdavo mielos daktariukės. Pirmą savaitę visiškai atsidaviau į jų rankas. Pats būčiau persistengęs. Dabar svarbiausia, kad nebeskauda koja ir dirbu maksimaliu krūviu.

- Bet jūs neprimenate paklusnaus paciento, paisančio gydytojų nurodymų.

- Nepasimokau iš savo klaidų. Vienais metais nuo pirštų galų iki kelių buvo nutrūkę visi raiščiai. Koja pamėlynavo. Po trijų savaičių turėjo būti "Gulbių ežero" premjera. Paskaičiavau, kad rimtai reabilitacijai pakaks dešimties dienų. Atvažiavau į Palangą, bet daktarai iškart liepė pamiršti apie šokimą. Bet aš užsispyręs. Po trijų procedūrų dienų pasijutau geriau. Kad neprarasčiau formos, nutariau pabėgioti ligoninės laiptais iš pirmo į septintą aukštą. Kitą dieną neišlipau iš lovos, o koja ištino kaip kaladė. Tada spektaklis savaime nuplaukė.

Prieš kelerius metus, po rudenį atliktos akių operacijos pas gydytoją turėjau apsilankyti gruodžio 2 dieną. Jau kelinti metai laukiu, kada ateis tas gruodis.

Nesirūpinu savimi. Žinau savo bėdas ir ką daryti, bet darbas užspaudžia taip, kad neįstengiu per automobilių stovėjimo aikštelę nuo teatro nueiti iki kito pastato masažo. Tą laiką geriau skiriu miegui.

Požiūrį pakeitė valdžia

- Dėl karčios patirties dabar neskubate šokti?

- Retas atvejis, kad atsisakyčiau spektaklio. Pripratau gelbėti spektaklius per skausmus, kančią. Šokau, nors ir prisirijęs vaistų.

- Kas atsitiko, kad nusprendėte labiau savimi rūpintis?

- Privertė teatro valdžios požiūris. Ji įprato, kad bet kokiu atveju šoksiu. O kas man iš to? Atlyginimas ne didėja, o mažėja. Kodėl turiu draskytis?! Tada galima save ir labiau pasaugoti.

- Kaip ryžotės operacijai, kurią atidėliojote 13 metų?

- Šokau per skausmus. Vasarą, kai turėdavau laiko, atvažiuodavau į Palangą reabilituotis. Procedūros padėdavo trumpai, o padidėjus krūviui, skausmai grįždavo. O dabar, kadangi pasidariau labai protingas, tai atsisakiau vasaros gastrolių Amerikoje, Italijoje, Prancūzijoje ir nusprendžiau susitvarkyti kelį.

- Sunku buvo priimti tokį sprendimą?

- Man visada sunku atsisakyti gastrolių. Laukiu jų, tad sudėtinga buvo apsispręsti. Bet, atidėjus operaciją metams, paskui vėl atsiras priežasčių jos atsisakyti, ir taip kankinsiuosi visą gyvenimą. Kairės kojos operacijos reikėjo, nes nebuvo kitos išeities (buvo trūkęs kairės kojos girnelės raištis ir susidariusios girnelės atplaišos - aut. past.). Teatre buvau kaip daržovė. Kelio negalėjau nei ištiesti, nei sulenkti. Nebegalėjau šokti net ir vartodamas vaistus. Su dešine koja buvo lengviau. Prieš operaciją tris savaites atostogavau. Nejaučiau skausmo. Bėgiojau, normaliai vaikščiojau laiptais, ko nebūna per sezoną. Atrodė, kam ta operacija reikalinga, gal ir taip praeis. Bet buvau apsisprendęs.

Tikėjausi, kad gal pavyks anksčiau operuotis nei birželio viduryje. Rugpjūčio pabaigoje buvau pažadėjęs atvažiuoti gastrolių į Venesuelą.

- Kada supratote, kad šiems planams nelemta išsipildyti?

- Po operacijos daktaras pasakė, kad šešias savaites kojai negalimas joks krūvis. Tikėjausi, kad praėjus porai dienų po operacijos mausiu į Palangą ir pradėsiu dirbti. Daktarai liepė tai pamiršti. Jie mane žino, tad greitai nepaleido iš ligoninės.

Po pirmos kelio operacijos gydytojai neleido dirbti du mėnesius. Po pusantro mėnesio buvau gastrolėse Amerikoje. Tai ne proto požymis. Bet tais laikais išvažiuoti į Ameriką buvo kažkas nerealaus. Tad be jokių reabilitacijų pradėjau dirbti.

- Gal labiau save saugoti nusprendėte ir dėl riboto baleto šokėjų amžiaus, taip tikėdamasis pratęsti karjerą? Juk po šešerių metų turėtumėte išeiti į pensiją.

- Operavęs gydytojas sakė, kad jei šokėjo karjera truktų porą metų - galėjau kentėti. Bet jei noriu ilgiau šokti, gal ir verta operuotis. Noriu šokti ilgiau, visą gyvenimą.

Bijojo, kad neužspringtų

- Kodėl pasirinkote Palangą?

- Pirma mintis, kai gydytojas paklausė, kur norėčiau važiuoti į reabilitaciją - Palanga. Bet bijojau, kad vasarą bus sunku vaikščioti į procedūras. Geriau prie jūros ar į kavinę. Daktaras pasiūlė pagalvoti. Kai po poros dienų vėl paklausė, atsakiau: į Palangą.

- Ar ligoninėje nevargina aplinkinių dėmesys?

- Pirmomis dienomis net nėjau į valgyklą. Bijojau, kad kuris neužspringtų. Paskui paprašiau, kad mane pasodintų už stulpo, kad nekrisčiau į akis. Salėje stengiuosi nesportuoti kartu su kitais, kad nesudaryčiau nepatogumų aplinkiniams. Nejauku, kai pradeda nužiūrinėti. Jei būčiau paprastas žmogus, mano trauma - juokai. Čia žmonės vežimėliais važinėja. Bet mūsų profesijoje tai labai sunki trauma.

Aplinkinių dėmesio užtenka ir mieste. Vieną dieną nuvažiavau ant Palangos tilto palydėti saulės. Saulėlydžio nemačiau - su visais fotografavausi, šnekėjausi. Man malonus tas dėmesys. Niekas įkyriai nelenda.

- Kada po operacijos sėdote ant dviračio?

- Dar nebuvo prasidėjusi reabilitacija. Į automobilių ralį Palangoje išvažiavome taip: sėdžiu ant dviračio, o draugai iš nugaros ranka stumia. Grįžtant patys iš nuovargio vos pavažiuoja, tai sako: "Tfu, mink pats". Nors negalėjau sulenkti kelio. Po poros reabilitacijos dienų jau laisvai važiavau dviračiu. Vilniuje juo nelabai pavažinėsi dėl didelių atstumų, o Palangoje pirmoji mintis buvo būtent apie tai. Tai geriausia mankšta.

Kartą naktį grįžau dviračiu iš draugų nuo Šventosios pusės. Tamsu. Manau, tuoj atsitrenksiu į kokį medį ir reabilitacija prasitęs. Dieną vaikštau kaip maišu trenktas, nes tenka anksti keltis į procedūrą. O naktį man atsiveria akys. Esu naktinis paukštis, tad vakarais, vos ne naktimis, dar išvažiuoju pasivažinėti po miestą. Šiandien daktarės juokais paklausiau, ar negalima procedūrų daryti naktį.

Skausmus malšindavo vaistais

- Kokius skausmus tekdavo iškęsti iki operacijos?

- Kai prasidėjo stipresni skausmai, prieš spektaklį suvarydavau ampulę nuskausminamųjų. Pasidariau kaip narkomanas. Paskui negalėdavau repetuoti be vaistų. Taip truko kelerius metus. Kai tai išsiaiškino repetitorius, jam akys ant kaktos iššoko. Nuo tokio kiekio vaistų man galėjo bet kas nutikti.

- Pažiūrėjus į jus scenoje, net neįtartum apie tokią šokio kainą.

- Sporto gydytojas V.Sklizmantas mato, kaip vos judėdamas įsitaisau ant masažo stalo, vos paspaudus - klykiu. Matydamas mane šokantį spektaklyje, prisipažino nesuvokiantis, kaip taip galiu. Su kiekvienu mano šuoliuku jis užsidengia akis. Profesionaliame sporte jau seniai būčiau "nurašytas". Scenoje, matydamas publiką, pamiršti visus skausmus. O po spektaklio keturiomis iššliauži iš teatro. Myliu šį darbą. Dėl jo galiu viską. Tam ir aukoju save.

- Esate prisipažinęs, kad vaikštote kaip pensininkas, negalite ilgiau sėdėti. Gal dabar tai liks praeityje?

- Man sunku nusileisti net iš antro aukšto į pirmą. Įsikibęs į turėklus stenu kaip pensininkas. Net kavinėje iš įpročio sėdu garsiai stenėdamas. Dabar aš... (išpučia krūtinę) tfu tfu... kol kas viskas gerai. Išaiškės viskas, kai prasidės milžiniški krūviai. Dabar galiu ir dviračiu važinėti, ir laiptais normaliai lipti.

- Treniruočių laukiate?

- Nelabai. Nesu dar joms pasiruošęs net morališkai. Man baisu. Šiuo metu tik sporto salėje pradėjau daryti pritūpimus, kurie sudaro mūsų darbo pagrindą. Bet mano smegenys dar nepriima tos informacijos. Nors spektaklių labai pasiilgau. Tai viena didžiausių pertraukų mano karjeroje. Pernai daugiau kaip tris mėnesius remontavo teatrą, bet tada išvažiavau gastrolių.

- Koks likimas laukia anksčiau planuoto 15 metų veiklos jubiliejaus per 33-iąjį gimtadienį spalio pabaigoje?

- Bijau ką nors dar sakyti. Bet jei užsispyriau, padarysiu. Dabar tai didžiausia mano svajonė. Po pirmųjų repeticijų bus aišku, ar lemta surengti savo koncertus. Nenoriu, kad sulaukus senatvės man šoktų kiti. Kol galiu, noriu pats šokti. Man labiausiai gaila, kad negaliu šio koncerto padaryti savo namuose - teatre.

- Sapnuose nešokate?

- Per operaciją, būdamas narkozėje, sapnavau, kad šoku spektaklyje. O naktimis nesapnuoju.

Palangos reabilitacijos ligoninės Bendrosios reabilitacijos departamento vedėja Jūratė Jokubauskienė

Po operacijos atvažiavęs Nerijus paisė visų gydytojų rekomendacijų. Sausgyslinės operacijos reikalauja laiko, tad atlikti reabilitacijos iškart negalima. Mūsų tikslas buvo sustiprinti raumenis, pirmiausia - operuotos kojos. Sudarėme individualų reabilitacijos planą. Po savaitės krūvį padidinome. Dar skyrėme procedūrų neoperuotai kojai, stuburui, kad pagerėtų bendra savijauta. Dažnai po tokių procedūrų kitiems žmonėms skiriame nuskausminimą. Labai geras ženklas, kad Nerijui to nereikia. Tikiuosi, kad po šios reabilitacijos vaistų nuo skausmo prieš spektaklį tikrai nereikės. Nors jei pradės intensyviai dirbti spalį, sausgyslė gali trūkinėti. Jos turi sutvirtėti, atgauti elastingumą. Imtis didelio krūvio, šokti spektakliuose būtų galima tik Kalėdoms. Išvažiuojant Nerijui rekomendacijos susidės iš trijų "ne": neskubėti, nepersistengti, nepamiršti.