Dukrai gyvybę panevėžietė davė du kartus

Aštuoniolika metų su mamos dovanotu inkstu gyvenanti panevėžietė kasdien jai mintimis ir žodžiais dėkoja už neįkainojamą auką, o motina tik moja ranka – esą nieko čia ypatingo, juk tai – jos vaikas.

Šiemet birželį 83 metų sulauksianti Emilija Gelažienė iš Panevėžio rajono Motinos dienos proga savo dviejų sūnų, dukters, marčių ir anūkų, kaip ir visada, bus išbučiuota ir apdovanota gėlėmis.

Artimieji žino: senolei nereikia jokių materialių dovanų.

Ji labiausiai džiaugiasi, kai atsilyginama gerumu ir atjauta. Visa tai moteris dovanoja ir kitiems.

Bet E.Gelažienė savo  pirmagimei dukrai 57 metų Alei Valaitienei prieš 18 metų padovanojo ypatingą dovaną. Tokios, net ir norėdama, nebegalėtų įteikti nė vienam savo artimajam. Tuomet 65-erių sulaukusi motina 39 metų dukrai atidavė vieną savo inkstą ir išgelbėjo jai gyvybę.

Gyvendama su motinos inkstu, A.Valaitienė užaugino sūnų, dabar jam 35-eri. Ji jau turi ir du 10 ir 15 metų anūkus.  Moteris visus tuos metus gyvena visavertį gyvenimą.

A.Valaitiene sako, kad motina jai du kartus dovanojo gyvybę ir ji švenčianti du gimtadienius – gruodį, kai gimė, ir spalį, kai buvo persodintas inkstas.

„Spalio 7-oji, kai ligoninėje po operacijos nubudau jau turėdama mamos inkstą, mudviem su mama tapo net svarbesnė data už mano gimimo dieną. Tą dieną važiuoju pas mamą su tortu ir gėlėmis arba ją atsivežu pas save“, – „Sekundei“ pasakojo A.Valaitienė.

Dabar, sušilus orams, motiną prisikviesti pas save sudėtinga. Savo sodyboje Panevėžio rajone gyvenanti E.Gelažienė nerimo prie lango, laukdama vaikų ir anūkų. Moteris nuo ryto iki vakaro triūsia daržuose, o kol dar paukščius apeina, žiūrėk, ir saulė leidžiasi.

Žiemą ir rudenį ji turi daugiau laiko. Tada sėdasi prie siuvamosios mašinos – sau naują kostiumėlį pasisiūdina ar pažįstamoms kokį drabužį pasiuva.

Su vienu inkstu gyvenančiai E.Gelažienei sveikata ir energija neprilygsta ir gerokai už ją jaunesni žmonės, nekalbant jau apie bendraamžius.

„Prašau Dievo, kad saugotų mano mamą“, – sako A.Valaitienė, glausdama motiną prie savęs.

„Tai ir aš, vaikeli, prašau, kad jis tave globotų“, – švelniai žvelgdama į dukrą ištaria E.Gelažienė. Ir nubraukia ištryškusią ašarą.

Neleido dukrai kankintis

A.Valaitienė inkstų uždegimu susirgo vos perkopusį dvidešimt metų, kai pagimdė sūnų. Tada gydytojai jauną motiną paguldė į ligoninę, skyrė antibiotikų ir išleido.

A.Valaitienė gerai jautėsi neilgai – pradėjo kilti kraujospūdis. Ji daugiau kaip dešimtmetį gėrė vaistus nuo kraujo spaudimo. Įpusėjus ketvirtą dešimtį metų vaistai nuo kraujospūdžio jau menkai tepadėjo. A.Valaitienė vis labiau silpo, tačiau nieko neskaudėjo.

Dar po trejų metų tuomet 38-erių ligonę panevėžiečiai medikai išsiuntė į Vilniaus klinikas. Ten jai buvo atlikti išsamūs tyrimai ir konstatuota, kad abu jos inkstai nebeveikia.

A.Valaitienei gydytojai paaiškino, kad reikės persodinti inkstą. Kol atsiras donoras, jos gyvybę palaikys hemodializės – kraujas bus valomas.

„Po hemodializės procedūrų jausdavausi labai blogai: vemdavau, neturėdavau jėgų pasikelti iš lovos. Prieš 18 metų nebuvo tokių tobulų aparatų kaip dabar“, – pasakojo moteris.

A.Valaitienė žinojo, kad kito pasirinkimo neturi, jei nori gyventi ir užauginti sūnų.

Panevėžio ligoninės Hemodializės skyriuje slaugytoja dirbanti kaimynė užsiminė, kad galbūt jai galėtų padovanoti inkstą kas nors iš artimųjų, pavyzdžiui, motina.

Tuokart  A.Valaitienė medikės žodžius praleido pro ausis. Žinių apie donorystę neturėjusiai moteriai tai atrodė tolygu kitą  žmogų pasmerkti mirčiai.

Tačiau apie tokią galimybę nugirdo ir E.Gelažienė. Moteris nedvejojo nė akimirkos. Ji iškart savo inkstą pasiūlė dukrai. A.Valaitienė net rankomis sumosavo – ji niekada nerizikuosianti savo motinos sveikata ir gyvybe.

„Alytė kad pasišiaušė. Sako, neimsiu, mama, aš tavo inksto, ir gana“, – prisiminė E.Gelažienė.

„Aš, mama, bijojau, kad tu gali mirti. Kaip tada jausčiausi?“ – žiūrėdama į motiną paaiškino dukra.

„O kaip aš, vaikeli, būčiau jautusis, jeigu tu būtum numirusi?“ – klausė senoji.

E.Gelažienė vilniečių gydytojų paprašė jai atlikti tyrimus, kad išsiaiškintų, ar jos inkstas tinka dukrai. Po dviejų savaičių moteris jau žinojo: tinka.

E.Gelažienė sakė kiek nerimavusi dėl savo amžiaus, jai tuomet jau buvę 65 metai. Bet nefrologai nuraminę, kad jos inkstai sveikesni už jaunesnių žmonių, taigi dukrai turėtų ilgai tarnauti.

Paklausta, ar susimąstė, kas po operacijos laukia jos pačios, E.Gelažienė atsakė, kad nė minčių tokių neturėjusi.

„Aš apie save negalvojau. Meldžiau Dievo, kad tik dukra gyventų“, – kalbėjo moteris.

Abi – venoje palatoje

Paaiškėjus, kad E.Gelažienė gali būti donorė savo dukrai, gydytojai pradėjo skubiai ruoštis operacijai. Abi moterys buvo paguldytos į dvivietę palatą, paskirta operacijos datą.

Tą dieną, kai jos turėjo būti paguldytos ant operacinių stalų, A.Valaitienei, lyg tyčia, pakilo   temperatūra. Operacija dviem mėnesiams buvo atidėta.

E.Gelažienės gydytojai namo neišleido. Baiminosi, kad ji, dirbdama savo ūkyje, nesusižalotų, neperšaltų. Net menkiausia žaizda ar nedidelė temperatūra – ir operaciją būtų tekę vėl atidėti.

Taigi E.Gelažienei teko visą didelį ūkį – 3 karves, 5 kiaules, būrį paukščių, daržus – palikti vyrui ir kaimynei prižiūrėti.

Du mėnesius motina ir dukra gulėjo vienoje palatoje, laukdamos operacijos. Spalio 7-ąją pirmąją į operacinę medikai išvežė E.Gelažienę.

„Širdį nusmelkė mintis, kad galiu daugiau nebematyti mamos, bet stengiausi ją vyti tolyn. Netrukus ir man suleido migdomųjų ir išgabeno į operacinę“, – pamena A.Valaitienė.

Reanimacijoje po operacijos pabudusios moters pirmieji žodžiai buvo: „Kur motina?“

A.Valaitienė sakė išsigandusi, kad šalia stovinti lova, kurioje turėjo gulėti jos motina, tuščia.

Paaiškėjo, kad po operacijos, kurios metu iš E.Gelažienės kūno gydytojai paėmė vieną inkstą, ji buvo parvežta į reanimaciją, bet netrukus vėl skubiai nugabenta į operacinę dėl kraujavimo.

Laiminga pabaiga ne iš karto


E.Gelažienė sveiko labai sparčiai ir netrukus buvo išrašyta namo. Tačiau jos dukrai po operacijos  prasidėjo inksto atmetimo reakciją. A.Valaitienė pamena, kad kentė didžiulius skausmus, jai pakilo temperatūra.

Nefrologai dėjo visas pastangas, kad ligonės organizmas neatmestų svetimkūnio, ir jiems pavyko. A.Valaitienės sveikatos būklė stabilizavosi. Tačiau neilgam. Netrukus moteris susirgo plaučių uždegimu, o jis ligoniams po transplantacijos operacijos yra labai pavojingas.

E.Gelažienė visą laiką meldėsi už dukterį ir nepaliovė tikėti, kad viskas bus gerai.

„Dievas mane išgirdo. Alytė pasveiko, sustiprėjo ir po poros mėnesių grįžo namo“, – pasakojo ji.

E.Gelažienė jau buvo visai atsigavusi po operacijos ir darbavosi savo ūkyje.

A.Valaitienė pamažu irgi grįžo į įprastą gyvenimo ritmą. Moteris susitaikė, kad jai visą gyvenimą teks gerti vaistus, neleidžiančius organizmui atmesti motinos inksto, laikytis dietos.

„Tiesą sakant, dietos nesilaikiau. Mėgstu pavalgyti“, – juokdamasi prisipažino moteris.

A.Valaitienė pirmuosius dešimt metų po transplantacijos jautėsi taip gerai, tarsi turėtų abu sveikus savo inkstus. Moteris per tą laiką nė karto negulėjo ligoninėje. Netgi ėmėsi nuosavo nedidelio verslo.

Dabar ji nebegali pasigirti labai gera sveikata, bet ir nesiskundžia.

„Būna, kad sunegaluoju, į ligoninę tyrimams atsigulu, pasigydau, bet ir vėl einu pirmyn“, – tvirtino ji.

E.Gelažienė įkalbinėja dukterį stiprinti sveikatą įvairiomis žolelėmis. Moteris labai domisi jų gydomosiomis savybėmis, pati jas renka, džiovina ir, supylusi į maišelį, padalina kiekvienam savo vaikui ir marčioms.

E.Gelažienė tiki, kad žolelės geriau nei vaistai. Ji, žinoma, supranta, kad dukra privalo gerti specialius vaistus, bet kitų artimųjų prašo sunegalavus neskubėti griebti tabletės, verčiau pamėginti gydytis žolelėmis.

Nors senolė nėra tradicinės medicinos gerbėja, gydytojų išmanymo nemenkina. E.Gelažienė, jei jai kyla kokių nors dvejonių dėl savo sveikatos ar klausimų dėl dukters, skambina Panevėžio apskrities ligoninės Hemodializės skyriaus vedėjai Marijai Sakalauskienei pasitarti.

„Daktarė mums kaip šeimos narys“, – pritaria motinai A.Valaitienė.

Močiutė neapleido siuvimo

E.Gelažienė jaunystėje sau duoną pelnėsi iš siuvėjos amato. Vyriškus ir moteriškus drabužius, kailinius siuvusi moteris iki šiol prisėda prie siuvamosios mašinos.

Neseniai ji pati sumodeliavo ir pasisiuvo sau naują kostiumėlį. Neatsako ką nors pasiūti ir pažįstamiesiems.

Tiesa, dabar ją labiau traukia į lauką, nei sėdėti namuose prie siuvamosios. Knieti daržus apsodinti, gėlynus pagražinti. Vaikai draudžia motinai daug triūsti. Ir gražiuoju prašo, ir pabara, bet ji neklauso.

„Koks čia gyvenimas sudėjus rankas sėdėti“, – juokauja E.Gelažienė.

Aštuoniolika metų su mamos dovanotu inkstu gyvenanti panevėžietė kasdien jai mintimis ir žodžiais dėkoja už neįkainojamą auką, o motina tik moja ranka – esą nieko čia ypatingo, juk tai – jos vaikas.

Šiemet birželį 83 metų sulauksianti Emilija Gelažienė iš Panevėžio rajono Motinos dienos proga savo dviejų sūnų, dukters, marčių ir anūkų, kaip ir visada, bus išbučiuota ir apdovanota gėlėmis.

Artimieji žino: senolei nereikia jokių materialių dovanų.

Ji labiausiai džiaugiasi, kai atsilyginama gerumu ir atjauta. Visa tai moteris dovanoja ir kitiems.

Bet E.Gelažienė savo  pirmagimei dukrai 57 metų Alei Valaitienei prieš 18 metų padovanojo ypatingą dovaną. Tokios, net ir norėdama, nebegalėtų įteikti nė vienam savo artimajam. Tuomet 65-erių sulaukusi motina 39 metų dukrai atidavė vieną savo inkstą ir išgelbėjo jai gyvybę.

Gyvendama su motinos inkstu, A.Valaitienė užaugino sūnų, dabar jam 35-eri. Ji jau turi ir du 10 ir 15 metų anūkus.  Moteris visus tuos metus gyvena visavertį gyvenimą.

A.Valaitiene sako, kad motina jai du kartus dovanojo gyvybę ir ji švenčianti du gimtadienius – gruodį, kai gimė, ir spalį, kai buvo persodintas inkstas.

„Spalio 7-oji, kai ligoninėje po operacijos nubudau jau turėdama mamos inkstą, mudviem su mama tapo net svarbesnė data už mano gimimo dieną. Tą dieną važiuoju pas mamą su tortu ir gėlėmis arba ją atsivežu pas save“, – „Sekundei“ pasakojo A.Valaitienė.

Dabar, sušilus orams, motiną prisikviesti pas save sudėtinga. Savo sodyboje Panevėžio rajone gyvenanti E.Gelažienė nerimo prie lango, laukdama vaikų ir anūkų. Moteris nuo ryto iki vakaro triūsia daržuose, o kol dar paukščius apeina, žiūrėk, ir saulė leidžiasi.

Žiemą ir rudenį ji turi daugiau laiko. Tada sėdasi prie siuvamosios mašinos – sau naują kostiumėlį pasisiūdina ar pažįstamoms kokį drabužį pasiuva.

Su vienu inkstu gyvenančiai E.Gelažienei sveikata ir energija neprilygsta ir gerokai už ją jaunesni žmonės, nekalbant jau apie bendraamžius.

„Prašau Dievo, kad saugotų mano mamą“, – sako A.Valaitienė, glausdama motiną prie savęs.

„Tai ir aš, vaikeli, prašau, kad jis tave globotų“, – švelniai žvelgdama į dukrą ištaria E.Gelažienė. Ir nubraukia ištryškusią ašarą.

Neleido dukrai kankintis

A.Valaitienė inkstų uždegimu susirgo vos perkopusį dvidešimt metų, kai pagimdė sūnų. Tada gydytojai jauną motiną paguldė į ligoninę, skyrė antibiotikų ir išleido.

A.Valaitienė gerai jautėsi neilgai – pradėjo kilti kraujospūdis. Ji daugiau kaip dešimtmetį gėrė vaistus nuo kraujo spaudimo. Įpusėjus ketvirtą dešimtį metų vaistai nuo kraujospūdžio jau menkai tepadėjo. A.Valaitienė vis labiau silpo, tačiau nieko neskaudėjo.

Dar po trejų metų tuomet 38-erių ligonę panevėžiečiai medikai išsiuntė į Vilniaus klinikas. Ten jai buvo atlikti išsamūs tyrimai ir konstatuota, kad abu jos inkstai nebeveikia.

A.Valaitienei gydytojai paaiškino, kad reikės persodinti inkstą. Kol atsiras donoras, jos gyvybę palaikys hemodializės – kraujas bus valomas.

„Po hemodializės procedūrų jausdavausi labai blogai: vemdavau, neturėdavau jėgų pasikelti iš lovos. Prieš 18 metų nebuvo tokių tobulų aparatų kaip dabar“, – pasakojo moteris.

A.Valaitienė žinojo, kad kito pasirinkimo neturi, jei nori gyventi ir užauginti sūnų.

Panevėžio ligoninės Hemodializės skyriuje slaugytoja dirbanti kaimynė užsiminė, kad galbūt jai galėtų padovanoti inkstą kas nors iš artimųjų, pavyzdžiui, motina.

Tuokart  A.Valaitienė medikės žodžius praleido pro ausis. Žinių apie donorystę neturėjusiai moteriai tai atrodė tolygu kitą  žmogų pasmerkti mirčiai.

Tačiau apie tokią galimybę nugirdo ir E.Gelažienė. Moteris nedvejojo nė akimirkos. Ji iškart savo inkstą pasiūlė dukrai. A.Valaitienė net rankomis sumosavo – ji niekada nerizikuosianti savo motinos sveikata ir gyvybe.

„Alytė kad pasišiaušė. Sako, neimsiu, mama, aš tavo inksto, ir gana“, – prisiminė E.Gelažienė.

„Aš, mama, bijojau, kad tu gali mirti. Kaip tada jausčiausi?“ – žiūrėdama į motiną paaiškino dukra.

„O kaip aš, vaikeli, būčiau jautusis, jeigu tu būtum numirusi?“ – klausė senoji.

E.Gelažienė vilniečių gydytojų paprašė jai atlikti tyrimus, kad išsiaiškintų, ar jos inkstas tinka dukrai. Po dviejų savaičių moteris jau žinojo: tinka.

E.Gelažienė sakė kiek nerimavusi dėl savo amžiaus, jai tuomet jau buvę 65 metai. Bet nefrologai nuraminę, kad jos inkstai sveikesni už jaunesnių žmonių, taigi dukrai turėtų ilgai tarnauti.

Paklausta, ar susimąstė, kas po operacijos laukia jos pačios, E.Gelažienė atsakė, kad nė minčių tokių neturėjusi.

„Aš apie save negalvojau. Meldžiau Dievo, kad tik dukra gyventų“, – kalbėjo moteris.

Abi – venoje palatoje

Paaiškėjus, kad E.Gelažienė gali būti donorė savo dukrai, gydytojai pradėjo skubiai ruoštis operacijai. Abi moterys buvo paguldytos į dvivietę palatą, paskirta operacijos datą.

Tą dieną, kai jos turėjo būti paguldytos ant operacinių stalų, A.Valaitienei, lyg tyčia, pakilo   temperatūra. Operacija dviem mėnesiams buvo atidėta.

E.Gelažienės gydytojai namo neišleido. Baiminosi, kad ji, dirbdama savo ūkyje, nesusižalotų, neperšaltų. Net menkiausia žaizda ar nedidelė temperatūra – ir operaciją būtų tekę vėl atidėti.

Taigi E.Gelažienei teko visą didelį ūkį – 3 karves, 5 kiaules, būrį paukščių, daržus – palikti vyrui ir kaimynei prižiūrėti.

Du mėnesius motina ir dukra gulėjo vienoje palatoje, laukdamos operacijos. Spalio 7-ąją pirmąją į operacinę medikai išvežė E.Gelažienę.

„Širdį nusmelkė mintis, kad galiu daugiau nebematyti mamos, bet stengiausi ją vyti tolyn. Netrukus ir man suleido migdomųjų ir išgabeno į operacinę“, – pamena A.Valaitienė.

Reanimacijoje po operacijos pabudusios moters pirmieji žodžiai buvo: „Kur motina?“

A.Valaitienė sakė išsigandusi, kad šalia stovinti lova, kurioje turėjo gulėti jos motina, tuščia.

Paaiškėjo, kad po operacijos, kurios metu iš E.Gelažienės kūno gydytojai paėmė vieną inkstą, ji buvo parvežta į reanimaciją, bet netrukus vėl skubiai nugabenta į operacinę dėl kraujavimo.

Laiminga pabaiga ne iš karto


E.Gelažienė sveiko labai sparčiai ir netrukus buvo išrašyta namo. Tačiau jos dukrai po operacijos  prasidėjo inksto atmetimo reakciją. A.Valaitienė pamena, kad kentė didžiulius skausmus, jai pakilo temperatūra.

Nefrologai dėjo visas pastangas, kad ligonės organizmas neatmestų svetimkūnio, ir jiems pavyko. A.Valaitienės sveikatos būklė stabilizavosi. Tačiau neilgam. Netrukus moteris susirgo plaučių uždegimu, o jis ligoniams po transplantacijos operacijos yra labai pavojingas.

E.Gelažienė visą laiką meldėsi už dukterį ir nepaliovė tikėti, kad viskas bus gerai.

„Dievas mane išgirdo. Alytė pasveiko, sustiprėjo ir po poros mėnesių grįžo namo“, – pasakojo ji.

E.Gelažienė jau buvo visai atsigavusi po operacijos ir darbavosi savo ūkyje.

A.Valaitienė pamažu irgi grįžo į įprastą gyvenimo ritmą. Moteris susitaikė, kad jai visą gyvenimą teks gerti vaistus, neleidžiančius organizmui atmesti motinos inksto, laikytis dietos.

„Tiesą sakant, dietos nesilaikiau. Mėgstu pavalgyti“, – juokdamasi prisipažino moteris.

A.Valaitienė pirmuosius dešimt metų po transplantacijos jautėsi taip gerai, tarsi turėtų abu sveikus savo inkstus. Moteris per tą laiką nė karto negulėjo ligoninėje. Netgi ėmėsi nuosavo nedidelio verslo.

Dabar ji nebegali pasigirti labai gera sveikata, bet ir nesiskundžia.

„Būna, kad sunegaluoju, į ligoninę tyrimams atsigulu, pasigydau, bet ir vėl einu pirmyn“, – tvirtino ji.

E.Gelažienė įkalbinėja dukterį stiprinti sveikatą įvairiomis žolelėmis. Moteris labai domisi jų gydomosiomis savybėmis, pati jas renka, džiovina ir, supylusi į maišelį, padalina kiekvienam savo vaikui ir marčioms.

E.Gelažienė tiki, kad žolelės geriau nei vaistai. Ji, žinoma, supranta, kad dukra privalo gerti specialius vaistus, bet kitų artimųjų prašo sunegalavus neskubėti griebti tabletės, verčiau pamėginti gydytis žolelėmis.

Nors senolė nėra tradicinės medicinos gerbėja, gydytojų išmanymo nemenkina. E.Gelažienė, jei jai kyla kokių nors dvejonių dėl savo sveikatos ar klausimų dėl dukters, skambina Panevėžio apskrities ligoninės Hemodializės skyriaus vedėjai Marijai Sakalauskienei pasitarti.

„Daktarė mums kaip šeimos narys“, – pritaria motinai A.Valaitienė.

Močiutė neapleido siuvimo

E.Gelažienė jaunystėje sau duoną pelnėsi iš siuvėjos amato. Vyriškus ir moteriškus drabužius, kailinius siuvusi moteris iki šiol prisėda prie siuvamosios mašinos.

Neseniai ji pati sumodeliavo ir pasisiuvo sau naują kostiumėlį. Neatsako ką nors pasiūti ir pažįstamiesiems.

Tiesa, dabar ją labiau traukia į lauką, nei sėdėti namuose prie siuvamosios. Knieti daržus apsodinti, gėlynus pagražinti. Vaikai draudžia motinai daug triūsti. Ir gražiuoju prašo, ir pabara, bet ji neklauso.

„Koks čia gyvenimas sudėjus rankas sėdėti“, – juokauja E.Gelažienė.


Šiame straipsnyje: PanevėžysinkstasMotina

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Korsetų kultas arba mada, kuri žaloja
    Korsetų kultas arba mada, kuri žaloja

    Nors korsetas tokio pat senumo kaip mūsų civilizacija, jis madingas ir XXI a. Gydytojas Alvydas Unikauskas įspėja – tokia mada gali rimtai sužaloti. ...

  • Pasitepusi riebiu kremu vos nenušalo nosies
    Pasitepusi riebiu kremu vos nenušalo nosies

    Patarimų, kaip apsaugoti veido odą nuo šalčio, apstu, tačiau neretai jie prieštaringi. Kauno kolegijos Medicinos fakulteto Kosmetologijos katedros dėstytoja Vaiva Vaikšnorienė perspėja pasikliauti tik profesionalų nuomone. ...

    1
  • Štai sąrašiukas daiktų, tiesiog privalomų atostogoms!
    Štai sąrašiukas daiktų, tiesiog privalomų atostogoms!

    Nors seniau atostogos prie jūros daugiausia asocijuodavosi su vasaros sezonu, lietuviai vis dažniau pasilepinti saulės ir jūros teikiamais malonumais pasirenka žiemą. ...

  • Lietuvės nemėgsta gėlėtų suknelių?
    Lietuvės nemėgsta gėlėtų suknelių?

    Pasirodo, moterų pamėgta frazė „neturiu kuo apsirengti“ – nėra laužta iš piršto. OTTO surengta apklausa atskleidė, kad nors 82 proc. Lietuvos moterų spintose galima rasti iki 10 suknelių, jei rytoj būtų ypatinga proga,...

    4
  • Kasdienė odos priežiūra turi virsti natūraliu įpročiu
    Kasdienė odos priežiūra turi virsti natūraliu įpročiu

    Jei žiemos metu išsausėja veido oda, tinkama jos priežiūra gali padėti įveikti sudirgimus. Visgi norint užtikrinti ilgalaikę sveiką odos būklę, rekomenduojama ja rūpintis nuolatos. Kosmetologė Žaneta Lubianskienė pabrėžia, jog veido odo...

  • Tai, kas padės greičiau atsisveikinti su švenčių padariniais
    Tai, kas padės greičiau atsisveikinti su švenčių padariniais

    Praūžus griausmingam šventiniam laikotarpiui, neretam suvalgytas ar išgertas nuodėmes norisi kuo greičiau išvaryti iš organizmo. Deja, ne itin saikingo valgymo ar gėrimų vartojimo padariniai gali ilgam turėti įtakos tiek vid...

  • Priaugintos blakstienos: ar pavojus akims realus?
    Priaugintos blakstienos: ar pavojus akims realus?

    „Labai norėčiau prisiauginti blakstienas, bet girdėjau, kad tai kenkia akims. Norėčiau išgirsti specialistų nuomonę apie tai. Taip pat norėčiau žinoti, ar priaugintoms blakstienoms reikalinga kokia nors ypatinga priežiūra“, &ndas...

    5
  • Ryški moteris, renkanti savo gyvenimo akimirkų kolekciją
    Ryški moteris, renkanti savo gyvenimo akimirkų kolekciją

    Žinomos menininkės Jūratės Rekevičiūtės nepastebėti tiesiog neįmanoma. Ji ne tik rengiasi tik jai vienai būdingu išskirtiniu stiliumi, bet ir tiesiog trykšte trykšta energija bei gyvenimo džiaugsmu. Nors grafikę kalbinome pači...

    7
  • Sportinių drabužių priežiūra: kaip išvengti klaidų?
    Sportinių drabužių priežiūra: kaip išvengti klaidų?

    Sportininkai ir aktyvaus laisvalaikio mėgėjai žino – kokybiški sportui skirti drabužiai ne tik gerokai patuština kišenes, bet ir reikalauja ypatingos priežiūros. Net menkiausia klaida skalbiant ar džiovinant sportinius drabu...

  • V. Mičiulienė išbandė hialurono injekcijas: kartą paragavęs, negali sustoti
    V. Mičiulienė išbandė hialurono injekcijas: kartą paragavęs, negali sustoti

    Gero humoro jausmo nestokojanti aktorė, renginių vedėja ir humoristė Violeta Mičiulienė jau ne kartą įrodė esanti drąsi moteris. Prieš daugiau nei metus vienoje laidoje viešai susilažinusi, kad sulieknės, dabar moteris nėrė į dar d...

    5
Daugiau straipsnių