Kelionė į geresnę save: pirmosios savaitės įspūdžiai

Neseniai rašiau apie savo mitybos pokyčių startą, paremtą sveikos gyvensenos specialisto Šarūno Navickio sukurta "Kūno gerovės" programa, kurios pagrindas – dažnesni valgymai mažesnėmis porcijomis ir riebalų, o ne angliavandenių, vartojimas. Šį kartą papasakosiu apie pirmuosius įspūdžius bei pojūčius, kai pradėjau pagal "Kūno gerovės" programą keisti savo pačios mitybą.

Neliko "tuščių" kalorijų

Pirmosiomis dienomis, kai mano virtuvėje nebeliko vadinamųjų tuščių kalorijų – saldumynų, įvairių duonos gaminių ir greitai paruošiamų pusgaminių, atrodė, jog maistui gaminti bei pačiam valgymui skiriu itin daug laiko. Pavyzdžiui, anksčiau pusryčiams prie kavos tiesiog suvalgydavau sūrelį ar bananą, o štai dabar tenka virti kiaušinius ar košę, ką anksčiau praktikuodavau nebent savaitgaliais. Be to, kadangi tikrai nesu ryto žmogus, o proto aštrumas ir noras gyventi mane paprastai aplanko jau popiet, iš pradžių nebuvo lengva tokius sočius pusryčius ir suvalgyti.

Apskritai atrodė, kad valgau gerokai per daug. Būdavo sunku įveikti nurodytus pietus, sudarytus iš didelės lėkštės salotų, keptos vištienos ar žuvies bei virtų ryžių. Šia tema pasikonsultavau su programos kūrėju, kuris dar kartą priminė, jog programa vadinasi "Kūno gerovė", o ne "Kūno vergovė", todėl jeigu kažką darydama jaučiuosi blogai, versti savęs nereikėtų, dėl to pietų porciją šiek tiek sumažinau.

Dėl tos pačios priežasties dar šiek tiek pakoregavau man sudarytą programą – pavakarius sukeičiau vietomis su vakariene. Kadangi paprastai miegoti einu gerokai po vidurnakčio, vienuoliktą vakaro kur kas protingiau atrodė valgyti nedidelį užkandį iš baltymų, o ne mėsą bei daržoves.

Kavinėse – keblumai

Didžiausiu iššūkiu tapo valgymas ne namie. Gyvenu miesto centre, tad esu įpratusi su draugais susitikti ar tarp paskaitų pavalgyti vienoje iš daugelio čia esančių kavinių.

Tačiau ėmus ieškoti maisto, kuriame nebūtų nereikalingo cukraus, padažų su gausybe nežinia ką reiškiančių konservantų ar angliavandenių, teko išties pasukti galvą.

Kol kas tik vienoje kavinėje teko matyti prie kiekvieno patiekalo surašytus kalorijų, angliavandenių, riebalų ir baltymų kiekius. Daugybėje kitų viešojo maitinimo įstaigų net ir tokie patiekalai kaip daržovių sriuba gaminama su gerokai per daug bulvių ar makaronų, o salotos negailint užpilamos padažu.

Noriu pusryčių!

Po pirmųjų adaptacijos dienų, kai keletą kartų net ir pamiršau, kad jau laikas vienam iš penkių valgymų, apie tai, kad laikas užkąsti kas keletą valandų ėmė priminti jau pats organizmas.

Taip pat atsirado noras pusryčiauti, o ne tiesiog iš pareigos papildyti kūną energija. Be to, anksčiau vakare, maždaug 19–20 val., užplūsdavo nuovargis, kildavo noras valandėlę pagulėti priešais televizorių, bet pakeitus mitybą atsirado daugiau energijos net ir šiuo paros metu.

Apskritai, pagerėjo ir visa savijauta, nors pati visada maniau, kad valgau gana sveikai. Tačiau tai, kad per pirmąją savaitę nė karto neskaudėjo skrandžio, rytais tapo lengviau keltis iš lovos ir net iš kelių žmonių išgirdau komplimentų, kad atrodau pailsėjusi, įrodo, jog iki bendros kūno bei sielos gerovės dar yra kur tobulėti.


Šiame straipsnyje: mitybasveika gyvensena

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių