Mokslininkai: Saulės aktyvumo piką jau „pražiopsojome“

Mokslo pasaulis dabartinio Saulės aktyvumo ciklo piką prognozavo 2012-ųjų pabaigai ir 2013-iesiems. Jei yra tokių, kurie nekantriai laukia „saulės fejerverkų“, jiems yra naujienų: panašu, jog Saulės maksimumas šįkart pražiopsotas. Jis jau įvykęs. Apie tai byloja Saulės vainiko struktūros, vadinamos poliariniais vainiko iškilumais.

Tad ar iš tiesų šio Saulės ciklo maksimumas (bent jau šiauriniame Saulės pusrutulyje) jau praėjo? Šiauriniame – gal ir praėjo. O štai pietinis Saulės ašigalis dar gali patriukšmauti. Tokia tikimybė išliks dar keletą metų, kadangi, kaip rodo naujausi duomenys, pietiniame Saulės pusrutulyje aktyvumas auga labai vangiai ir piką turėtų pasiekti ne anksčiau kaip 2014 m.

Šioji keista asimetrija šviesulyje patvirtina iškeltą teoriją, kurią kai kurie Saulės stebėtojai puse lūpu murma jau ne vienerius metus: mūsų žvaigždė ruošiasi hibernacijai arba, paprasčiau tariant, „miegui“ – ciklo laikotarpiui, kai žvaigždė bus mažiau aktyvi. Ir kai joje turėtų būti mažiau žybsnių. Vadinasi, tai reiškia ne tik mažiau geomagnetinių grėsmių, bet ir apčiuopiamus privalumus tyrinėjant Saulės žybsnių įtaką globaliniam Žemės klimatui.

Magnetinių pėdsakų Saulės paviršiuje, kurie vadinami Saulės dėmėmis, stebėjimai dar XIX a. atskleidė, jog Saulei būdingi maždaug 11 metų aktyvumo ciklai. Vadinamojo Saulės maksimumo (aktyvumo piko) metu žvaigždė svaidosi žybsniais, pliūpsniais, plazmos šuorais. Atitinkamai, Saulės minimumo metu tokio pobūdžio audringumas prislopsta.

Remdamiesi tuo, jog 2008-2010 m. laikotarpiu buvo fiksuojamas nepaprastai žemas minimumas, Saulę stebintys astrofizikai prognozavo, jog Saulės maksimumas šiame cikle bus silpnas ir bus pasiektas 2013 m.

Tačiau nūdien saulės dėmės nebėra vienintelis Saulės aktyvumo ir cikliškumo indikatorius. JAV Karinių oro pajėgų tyrimo laboratorijos (Naujoji Meksika) specialistas Ričardas Altrokas jau ne vienerius metus tyrinėja Saulės vainiko struktūras, kurios vadinamos poliarinėmis vainiko iškilumomis (angl. – „polar crown prominences“). Jos susiformuoja dėl Saulės paviršiuje esančių magnetinių „susigarankščiavimų“.

Dujingos iškilumos susiformuoja Saulės ciklo pradžioje, vidutinėse Saulės rutulio platumose. Ciklui artėjant prie vidurio, iškilumos dreifuoja žvaigždės ašigalių link. O kai pasiekia 76-ąją lygiagretę, reiškia, jog atėjo metas Saulės maksimumui. Po to gana greitai iškilumos pranyksta, o iš naujo susiformuoja tik naujo ciklo pradžioje.

Remdamasis duomenimis apie šių ciklo iškilumų judėjimą, R. Altrokas tvirtina, jog ypač silpnas Saulės maksimumas šviesulio šiauriniame pusrutulyje šiame cikle jau įvyko – maždaug praėjusių metų liepą.

NASA ir ESA Saulės ir heliosferos observatorijos astrofizikas Bernardas Flekas kolegos teiginius vertina palankiai, tačiau priduria, jog net jei šiaurinio pusrutulio maksimumas jau įvykęs, pietų pusrutulis tebėra grėsmingas ir Žemės gyventojams dar gali suorganizuoti geomagnetinių „fejerverkų“. R. Altroko teigimu, pietinės iškilumos tebejuda 76-osios lygiagretės link, tad ten Saulės maksimumas bus pasiektas ne anksčiau kaip 2014 vasarį.

Tokia ryški asimetrija tarp Saulės pusrutulių gali reikšti, jog Saulėje netrukus gali prasidėti dideli pokyčiai, užsimena Lydso universiteto (Jungtinė Karalystė) matematikas Stivenas Tobijasas, kuris savo tyrimuose mėgina modeliuoti Saulės magnetinio lauko procesus. Jo tyrimų rezultatai leidžia daryti prielaidą, jog Saulės maksimumo asimetrija gali reikšti užsitęsusią Saulės ramybės būseną, kuri dar vadinama Didžiuoju minimumu (angl. – „grand minimum“).

Simetrijos pokyčiai byloja apie tai, jog Saulė įeina į Didįjį minimumą“, - aiškina mokslininkas.

Didysis minimumas gali tęstis keletą dešimtmečių. Paskutinis toks, kaip manoma, vyko nuo 1645 iki 1715 m. ir yra siejamas su vadinamuoju mažuoju Europos ledynmečiu. Naujasis Didysis minimumas taipogi gali būti lokalių šalčio periodų priežastis. Bet kuriuo atveju, Didysis minimumas mokslininkams galėtų būti neeilinė proga patyrinėti, kokią įtaką pokyčiai Saulėje turi Žemės klimatui.

Tiesa, yra ir kitaip manančių astrofizikų. Kembridžo universiteto fizikas Maiklas Proktoras atkreipia dėmesį, jog „dabartinis Saulės ciklas yra labai panašus į silpnąjį ciklą, kuris truko iki 1913 m., o po jo sekęs Saulės ciklas pasižymėjo dideliu aktyvumu.“

Kaip yra iš tiesų, parodys ne tokia jau ir tolima ateitis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių