Trijų Lietuvos futbolo lygų čempionu tapęs bosnis palieka Kauną

Edinas Pehličius jau džiaugiasi savo šeimos ir artimųjų draugija gimtojoje Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Pusšeštų metų “Kaunui” priklausęs saugas priėmė sprendimą grįžti į namus ir karjerą tęsti klube, iš kurio atvyko į “Kauną” –“Sarajevo”.

“Kaunas” siūlė legionieriui pratęsti sutartį, bet futbolininkas jau anksčiau buvo priėmęs sprendimą grįžti į Bosniją.

“Be galo pasiilgau šeimos, augančio sūnaus. Problemų su sveikata šiuo metu turi ir mano tėvas, kuriam vis dažniau reikia priežiūros. Todėl nusprendžiau uždirbti galbūt šiek tiek mažiau, bet būti gimtinėje ir šalia artimųjų”, - prieš išvykdamas sakė E.Pehličius ir Fbk.lt  tinklalapiui davė paskutinį interviu dar būdamas Kaune.

- Mūsų klube debiutavai įspūdingose ir istorinėse rungtynėse. Ar prisimeni jas?

- To pamiršti neįmanoma. Tai buvo svajonės išsipildymas. 2005-ųjų metų rugpjūčio 2 d. rungtyniavome istoriniame “Anfield” stadione, pasirodėme neblogai, vietinė publika negailėjo plojimų ir mums. Pilnas stadionas, kuriame žaidi prieš tokias žvaigždes kaip Fernando Morientesas, Xabi Alonso ar Stevenas Gerrardas. Toks vaizdas iki tol net sapnuose neiškildavo prieš akis. O tą dieną tai tapo realybe. Ši diena visada išliks mano atmintyje.

- “Kaune” praleidai daug metų. Kurie iš jų tau buvo geriausi?

- Man asmeniškai geriausi buvo turbūt 2006-ieji. Mano manymu, tuo metu ir 2007-aisiais ir FBK “Kaunas” buvo stipriausias.

- Žaidžiant “Kaune” tau vadovavo ir daugybė trenerių. Kuris iš jų, tavo manymu, labiausiai tiko “Kaunui”?

- Kelčiau ranką už Eduardą Malofejevą. Nors daug kas yra išsakęs įvairiausių nuomonių ir žodžių apie šį trenerį, bet jam vadovaujant pasiekėme įspūdingą pergalių seriją – laimėjome 15 rungtynių iš eilės. E.Malofejevas mokėdavo “prieiti” prie komandos ir atskiro žaidėjo, jam vadovaujant atmosfera buvo puiki.

Iš komandos draugų ir administracijos teko girdėti daug gerų žodžių apie portugalą Jose Couceiro, bet jam vadovaujant “Kaunui” tuo metu rungtyniavau Minsko “MTZ-Ripo” ekipoje, todėl šio stratego vertinti negaliu.

- Ar žinai, kad būsi įrašytas į mūsų klubo istoriją? Joks kitas legionierius nerungtyniavo “Kaune” taip ilgai.

- Tikrai? O, džiugu girdėti! Niekad apie tai nesusimąsčiau. Bet džiaugiuosi dėl šio fakto ir dėl to, kad su “Kaunu” laimėjau visus įmanomus titulus.

- Iš tikrųjų, galima sakyti esi unikalus legionierius, vienoje šalyje laimėjęs net tris lygas.

- Būtent (juokiasi). Ne kartą džiaugėmės iškovoję A lygos auksą, buvau čia ir LFF II lygoje, ir pernai, kai tapome LFF I lygos nugalėtojais. Dar teko garbė džiaugtis ir LFF Taurės, Supertaurės laimėjimais, o dar Baltijos lyga. Iš tikrųjų, metai praleisti “Kaune” buvo nuostabūs.

- Per penkerius čia praleistus metus ir Kaunas turbūt tapo antraisiais namais.

- Taip, čia jaučiuosi tarsi namuose. Per tiek laiko išmokau ir rusų, ir lietuvių kalbas. Pažinau miestą, susipažinau su daugybe žmonių. Iš tikrųjų, gaila išvažiuoti, bet gimtinė juk visus traukia ir toks jau tas mūsų futbolininkų darbas – po kiekvieno sezono nežinai, kur atsidursi.

-  Tarp sezonų ilsėtis vykdavai į Bosniją, galbūt dabar atostogausi Lietuvoje?

- Būtinai čia dar atvyksiu. Planuoju aplankyti Lietuvą per čia vyksiantį Europos vyrų krepšinio čempionatą. Galbūt jame rungtyniaus ir keli draugai, su kuriais bendraudavome, kol visi žaidėmė Lietuvoje – Marko Popovičius, Damiras Markota ar Kenanas Bajramovičius.

- Kur dabar pasuks tavo futbolininko karjera?

- Grįžtu namo į Bosniją ir Hercegoviną. Ir kartu tai bus dar vienas sugrįžimas – į komandą, iš kurios pradėjau legionieriaus karjerą. Šį sezoną planuoju vėl rungtyniauti FK “Sarajevo” klube, iš kurio 2005-aisiais atvykau į Lietuvą.

- Kol buvai čia, pergalių, pralaimėjimų, džiaugsmų ir nusivylimų buvo įvairiausių. Kas ilgiausiai išliks atmintyje?

- Kuo ilgiau stengsiuos neužmiršti gerų dalykų ir teigiamų emocijų. Prisiminsiu pergales, iškovotus titulus, debiutines rungtynes. Taip pat fanus, kurie mus palaikė ir nuo mūsų nenusisuko net rungtyniaujant II lygoje ir atvyko mūsų palaikyti net į UEFA Europos lygos rungtynes Belgrade. Prisiminsiu žmones, Kauno miestą, Lietuvos pajūrį. Aišku, ir lietuvaites (juokiasi).

Išvykdamas norėčiau padėkoti visiems, kurie man padėjo čia įsikurti ir jaustis kaip namuose – komandos draugams, administracijos darbuotojams, klubo vadovams ir komandos fanams. Linkiu visiems visada palaikyti savo komandą, kas benutiktų.

- Kartu vykome į ne vieną kelionę su komanda ir žinau apie tavo didžiulę baimę skrydžiams. Bet šiandien kažkodėl tu ramus ir nejauti streso. Negi įveikei šią baimę?

- Ne, šitos pergalės dar nepasiekiau. Bet jau turiu autobuso bilietus. Geriau jau keliausiu ilgiau, bet ant žemės man kur kas ramiau (juokiasi).