Siuvėją nuo bedarbystės sunkmečiu išgelbėjo apdarai augintiniams

Siuvėją Vaivą Griciūnienę gatvėje sutikę klientai šokinėja, inkščia, kiauksi. Šunims drabužius siuvanti moteris kategoriškai nesutinka, kad keturkojai puošiami tik dėl šeimininkų tuštybės.

Nuo suknelių iki paltukų

Kai drabužių taisykloje pradėjo trūkti darbo, šunis mylinti Vaiva Griciūnienė ėmėsi siūti keturkojams klientams. Pravėrus mažos siuvyklėlės Marijonų gatvėje duris į akis pirmiausia krenta ant stovo kabantys įvairiaspalviai šuniški apdarai: įvairių dydžių šilti kombinezonai su rankovėmis, spaustukais užsegamais gobtuvais, susegami užtrauktukais, specialiais lipdukais, raišteliais surišamos liemenės. Vieni pagražinti kailio apvadais, kiti siuvinėti lapeliais, drugeliais ar gėlytėmis, o raudonu drabužėliu, apsiūtu baltu kailiu, apvilktas šunelis labai tiktų į draugiją dovanų maišą tempiančiam Kalėdų Seneliui.

Vasaros sezono šuniški atributai kol kas paslėpti po lentynomis. Amsinčių klientų dėžėse laukia raukinukais puoštos suknytės, įvairiausių spalvų ir raštų pačios Vaivos megztos liemenės ir megztukai.

Nors, pasak siuvėjos, keturkojams klientams įtikti lengviau nei žmonėms – tik išmatuoji ir darbuojiesi su adata, bet sau neleistų net ir jiems siūti bet ką ir iš bet ko. Iš siuvyklos šunyčiai išeina ne mažiau orūs, nei madingą drabužį įsigiję jų šeimininkai. V.Griciūnienės siūtame garderobe – džinsiniai, velvetiniai, šilti vilnoniai, šilkiniai šunelių drabužėliai.

Specialiai dėl jų Vaiva kartkartėmis važiuoja į garsiausią Lietuvoje Gariūnų turgavietę ieškoti kuo įvairesnių, gražesnių ir, žinoma, pigesnių audinių.

„Į Panevėžį po penkiolika metrų medžiagų parsivežu“, – pasakoja siuvėja.

Klausosi mados klyksmo

Kuo žiema šaltesnė, tuo karščiau Vaivos siuvykloje. Tik paspaudus šaltukui jos durys nebeužsidaro – į eilę rikiuojasi ir atnešusieji pataisyti užtrauktukus, ir prašantieji patrumpinti kelnes ar pasiaurinti per platų sijoną, ir kiauksintys, iš šalčio stirenantys klientai.

Nors V.Griciūnienės siuvykloje iškabintas šuniškas grožybes galima čia pat jiems pamatuoti ir, jei tinka ir patinka, nupirkti, keturkojų šeimininkai pageidauja išskirtinių, tik jų augintiniams siūtų drabužių.

Kaip laikas keičia žmonių aprangos stilių, taip mados klyksmai egzistuoja ir gyvūnų aprangoje. Prieš pusantrų metų, pasak Vaivos, dauguma savo šunelius troško rengti ryškiaspalviais drabužėliais. Dabar į madą ateina švelnesni tonai.

Rečiausiai užsakomi tamsūs apdarai – kaip ir vaikams, linksmiems šunyčiams tamsios spalvos netinka.

Tačiau, siuvėjos teigimu, renkantis drabužį svarbiausia jį nešiosiančio keturkojo charakteris. Judrus, taškytis po balas mėgstantis šunelis šviesų ne vieną dešimtį litų šeimininkui kainavusį paltuką netruktų paversti skuduru, o atsargų, baikštų padarėlį galima ir ištaigingiau papuošti.

Vaivos nuomone, svarbiausia taisyklė renkant drabužį augintiniui – neriboti jo judėjimo laisvės. Siuvėja niekada savo keturkojų klientų neišleidžia pro duris neįsitikinusi, ar šiam patiko šeimininko pirkinys.

„Vieni aprengti stovi tarsi sustingę, kiti nė dėmesio nekreipia. Negerai, jei drabužis gyvūną varžo. Jis turi tikti tarsi antras kailis“, – perspėja V.Griciūnienė.

Taupyti keturkojo drabužių sąskaita, anot siuvėjos, irgi rizikinga. Numoję ranka, kad apdaras augintiniui per didelis, esą vis tiek kada nors užaugs, šeimininkai po dienos kitos vėl suka pas siuvėją prašydami pasiaurinti gaminį, mat per atvipusius plyšius įsisukęs vėjas šuneliui ne į sveikatą.

Lopė net kelnaites

Vaiva kategoriškai nesutinka, kad drabužiai šunims siuvami iš šeimininkų tuštybės.

„Jei jau įsigijai šunį, už jį turi būti atsakingas. Gyvūnas, kaip ir žmogus, serga, jam irgi šalta. Netiesa, kad visiems keturkojams užtenka gamtos duoto kailio, kai kuriems reikia pridėti ir pasiūtą“, – įsitikinusi V.Griciūnienė.

Praktiškumą vertinanti moteris aksesuarais savo klientų stengiasi neperkrauti. Nebent stilingesne kepuraite papuošti – vienoms prisiūna žaismingai atrodantį snapelį, kitas dekoruoja kailiu. Peteliškių, kaklaraiščių ar kaspinų, be reikalo apkraunančių gyvūną, siuvėja vengia.

Į siuvyklos duris pasibeldžia pačių įvairiausių įgeidžių turintys kilmingų ir negrynaveislių keturkojų augintojai. Vaivai netgi yra tekę lopyti kalės kelnaites, iškąstas besivaikiusio patino, ir pačiai tokias siūti. Dažnai klientai savo augintiniams prašo ir batukų. Bet kol kas Vaiva siūlo kojas šildyti tik paltukais su ilgomis, iki pat pėdučių siekiančiomis rankovėmis.

„Įsivaizduokite, kaip jaustumėtės apsimovę šlapias odines pirštines. Taip pat negera būtų ir šuneliams su drėgniais batukais“, – augintinių rengti tik dėl grožio nesiūlo V.Griciūnienė.

Šuniui – sūnaus megztinis

Mintį pradėti siūti ir šunims Vaivai pakišo kaimynė, paprašiusi kokio nors apdaro  augintiniui. Šąlančiam keturkojui Dikui padovanojusi sūnelio išaugtinį megztinį moteris vėliau turėjo sukti galvą, kaip vaikui paaiškinti, kodėl šunelio drabužis toks panašus į jo.

Laisvą valandėlę radusi siuvėja ėmėsi ieškoti informacijos internete, netrukus jau pati braižė šuniškų drabužių iškarpas. V.Griciūnienė šypsosi, kad turbūt ne prastus apdarus siuvanti, jei net konkurentės užsuka apsižvalgyti. Kartą pamačiusi su šuneliu po pažastimi ir medžiagos skiaute rankose į siuvyklą įlingavusią vienos gyvūnų parduotuvės pardavėją Vaiva neteko amo. Neva siūdintis ketinanti klientė, įdėmiai apžiūrėjusi ant stovo sukabintus drabužėlius, ant kulno apsisukusi išpėdino ir daugiau nebepasirodė. V.Griciūnienė yra sulaukusi ir profesionalių siuvėjų prašymų parduoti drabužių šunims iškarpas, bet užsidirbti iš savo autorinių darbų nesutiko.

Vos kelių kvadratinių metrų Vaivos siuvyklėlėje lankosi ne tik Panevėžio šunys. Siūdintis apdarų į ją suvažiuoja ir iš Lietuvos didmiesčių. Vaiva visada žino, kada į tėvynę atostogų sugrįžta emigrantai. Išvažiuojančiųjų atgal lagaminuose neretai šalia lietuviškų gėrybių svetur skrenda ir lauktuvės šuneliui – vienas kitas V.Griciūnienės siūtas drabužėlis.

Kaip batsiuvys be batų

Gatvėje susitikus keturkojį širdis džiaugsmu apsipila ne tik pačiai siuvėjai, bet ir šuniukui.

Vaivą pamatę klientai iš džiaugsmo inkščia, skalija, šokinėja, mat jų garderobuose – ne po vieną jos siūtą drabužėlį, tinkamą visiems metų laikams.

Šunis labai mylinti V.Griciūnienė per keletą metų jau perprato keturkojų psichologiją. Numano, kada klientas nusiteikęs matuotis, o kada gali ir į ranką krimstelėti. Laimei, tokio triuko dar nė vienas neiškrėtė.

„Šunys jaučia, kada jų bijai. Svarbiausia – neturėti blogų kėslų ir nebijoti“, – įsitikinusi siuvėja, bet matuodama naują šunį nepamiršta apie jo charakterį pasiteirauti šeimininko.

Vaiva juokauja esanti kaip tas batsiuvys be batų, taip ji be šuns. Mielai į namus priimtų kiauksintį augintinį, bet sūnelis alergiškas gyvūnams. Todėl kol kas Griciūnų namuose vietos atsirado tik žuvytėms.

Mąsto ir apie kates

Į šunelių drabužėlių verslą pasinėrusi visa Griciūnų šeima. Vakarais, kai Vaiva palinksta prie iškarpų, į darbą įsitraukia ir vyras, padėti bando net šešiametis sūnus. Jei ir jis užaugęs pasirinktų šį amatą, Vaiva nenustebtų. Mat stalčiuje guli jos vyro diplomas, liudijantis apie įgytą siuvėjo specialybę.

„Pamečiui mokėmės toje pačioje mokykloje, bet kur ten mane pastebės, kai grupėje trisdešimt merginų, būsimų siuvėjų, turėjo“, – juokavo V.Griciūnienė.

Likimas Vaivą ir jos gyvenimo palydovą tarsi vedžiojo – vienas baigia mokslus, tuos pačius – ir kitas, vienas įsidarbina siuvykloje, po metų ir kitas ateina. Taip vienas paskui kitą kraustydamiesi per siuvyklas ir susituokė.

Vyrui iš paskos Vaiva nebenuėjo tik tuomet, kai šis persėdo prie automobilio vairo.

V.Griciūnienė pati stebisi, kaip jų gyvenimą likimas vis sugrąžina į tas pačias vėžes. Trejus metus be atostogų vairuotoju išdirbęs sutuoktinis neseniai liko bedarbiu. Vaiva dėl to nė trupučio nesigaili. Tik džiaugiasi – bent kartą jos žmogus pailsės.

Tik pernelyg ilsėtis vyras nenusiteikęs. Žiemai įsisiūbuojant ir daugėjant užsakymų šunų drabužėliams, jam teks prisiminti įgytą specialybę.

Jei ne keturkojai, Vaivos siuvyklėlei verstis būtų kur kas sunkiau. Tačiau, anot moters, net ir tik taisyti drabužius savo įmonėlėje labiau apsimoka, nei triūsti darbdaviui.

„Kiek mūsų siuvyklose žmonės teuždirba? Pati gaudavau 400-500 litų. Todėl, kad uždarbiai tokie maži, vyrai siuvyklose neužsibūna. Pati bent 4-5 vyrus siuvėjus pažįstu, bet nė vienas į siuvyklą nesiveržia“, – pasakojo V.Griciūnienė.

Ir ji pati džiaugiasi turėjusi ryžto prieš daugiau nei trejetą metų palikti darbdavį ir pradėti savo verslą. Tapusi verslininke pirmą darbo dieną Vaiva siuvykloje sulaukė vienintelio kliento, atnešusio kelnes patrumpinti.

Atkakli moteris svarsto, kad nežinia, kokių dar nišų suras savo verslui. Vaiva jau sulaukė pageidavimų papuošti kates. Siuvėja svarsto, kad ištobulinusi drabužėlių šunims siuvimo įgūdžius kažin ar nesiims kurti ir murklėms.


Šiame straipsnyje: augintiniaišunysrūbai šunims

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių