Rašinėlis tema „Kaip aš įsivaizduoju krizę“

Nuolat kalbant apie krizę, jos pradeda bijoti ir tie, kurie kol kas nepajuto jokios krizės.Įtampai sumažinti - šis linksmas interneto platybėse klajojantis rašinėlis.  

„Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai, kad vaikus bara, skaičiau tik knygose. Žinojau, jog bara už šunybes, kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi baramas vaikas. Tačiau kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs nebardavo.

Nenešioju  šaliko  ir  pirštinių,  tačiau  niekam  nerūpi,  kaip rengiuosi. Nevalgau, tačiau niekas to nepastebi - kasdien pusryčiauju ir vakarieniauju vienas, o valgant savaitgaliais tėtis prie stalo skaito laikraščius, o mama pešiojasi  antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri.

Rytais  jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami, savaitgaliais mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą „Panelė". Man liepia netrukdyti. Vakar  mama  netikėtai  grįžo  anksčiau.  Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs mažiau,  todėl  vakarais  grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės, kad mes  nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują automobilį pirks tik kas penkeri metai.

Sušukau: „Valio!" Už  tai  ir  gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik nekalbėdavo,  tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad esu kvailas,  nejautrus  ir  nesuprantu,  jog  ateis diena, kai valgysime juodą duoną, agurkus ir gersime pieną.

„Valio"  -  norėjau  šaukti  dar kartą, tačiau taip gražiai barančios mamos nutraukti  nesinorėjo. Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar galėjau pasijausti  kaip  žmogus.  Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip vaikas, kuriam bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms.

Kodėl šaukiau „Valio"? Todėl,  kad  atostogos  Afrikoje mane mirtinai užkniso. Ten karšta, mama su tėčiu  pykstasi,  tėtis  geria,  mamai skauda galvą, o per Naujuosius metus kaip  klounas  svečiams  turiu  vaidinti  Afrikos  dramblius, kurių niekada nemačiau. 

Nauji  tėčio  automobiliai  bjauriai  atrodo, jų vidus šlykščiai dvokia.  Nespėju  savo  vietelėje  ant  sėdynės  išsėdėti  mano užpakaliui tinkančią  duobutę,  o  sėdynės  odą iškvėpinti mėgstamu jogurtu, kai turiu lįsti  į  naują automobilį, neprijaukintą, dvokiantį plastmasėmis ir pernai padvėsusiu šunimi. Dėl  juodos duonos, agurkų ir pieno dar paprasčiau. Mama kažkodėl mano, kad šiuolaikiniai  žmonės  turi valgyti suvytusias picas, išpampusius mėsainius ir  bulves  fri, o juoda duona ir agurkai ant stalo daro gėdą pasiturinčiai šeimai. 

O  aš  prisimenu,  kaip  seneliai  mane  vaišindavo juoda duona ir pienu... Mama  pasakė,  jog  darbo  tuoj sumažės ir tėčiui. Pagalvojau, kad tada jis galėtų  padėti  suklijuoti  laivo  modelį,  kurį  jie  man  padovanojo per gimtadienį. Prieš tris mėnesius bandžiau tėčio paklausti, kaip pritvirtinti stiebus ir kaminus, tačiau jis į mane pažiūrėjo nesuprantančiu žvilgsniu ir įsijungė vieną iš šešių mūsų televizorių. Klausiate,  kodėl šeši televizoriai trims žmonėms?

Kartais tėtis žiūri tris televizorius iš  karto.  Jis sako, kad visi užsiėmę žmonės taip daro, o jo firmoje  yra  žmogus, kuris vienu metu vairuoja, kalba mobiliuoju telefonu, naršo internetą, mezga pirštinę ir skalbia kojines.

Girdėjau  apie  tą  krizę.  Kaimynė skundėsi, kad negalės kas mėnesį pirkti naujo kilimo. Ji nemėgsta siurbti dulkių. Ir mokykloje kalbėjo. Atseit tie, kas mokyklos valgyklos kotletais žaidžia tenisą, nebegaus nemokamų pietų.

Aš  nuo  vakar  vakaro tyliai svajoju, kad tėvai iš neturėjimo ką Veikti pamatys, jog esu ir aš. Kad mama pamatys tėtį, o tėtis - pastebės mamą.  Kad mama  kuo  nors  pasiskųs  ar  tėtis paprašys mano pagalbos. Gal apsirinku, tačiau  vakar  man  pasirodė, kad mama į mane žiūri liūdnomis akimis.

Jeigu taip bus ir toliau, gal kada nors ji man leis ją ir paguosti. Gal net pasakys: „Man liūdna." Man vienam pasakys. Pašnibždomis. Dar  noriu,  kad  vakarais  mane  vadintų mažybiniu vardu. Dabar mažybiškai vadina  tik  vieną  dalyką - pinigėlius. Nuo ryto iki vakaro. O kartais net miegodami.

Tikiuosi,  kad  šeštadieniais  pasivaikščioti  eisime ne į prekybos centrą, dažniau važiuosime pas senelius, vakarais skaitysime knygas ir suges vaizdo grotuvas. Kodėl  vaizdo  grotuvas? Kai gulėjau ligoninėje, mama su tėčiu pasikeisdami mane  slaugė,  tačiau  visą laiką jie kažkam skambindavo, o prieš mano lovą pastatydavo  nuolat  veikiantį  vaizdo  grotuvą  su šlykščiais, šlykščiais, šlykščiais  animaciniais  filmais.  Dėl  to  vieną  vakarą  aš  net norėjau numirti. Noriu, kad mes neturėtume pinigų naujam vaizdo grotuvui. 

Dar  noriu,  kad  krizę  išgyventume  visi:  aš,  mama, tėtis, pažįstami Ir nepažįstami žmonės. Būtinai ir visi iki vieno.