R. Wilkinsonas: pagal socialinę nelygybę gyvename 1920-aisiais

Maždaug kas šeštas europietis patiria skurdo ir socialinės atskirties problemų. Taip skelbia Europos Sąjunga. Tačiau nevyriausybinės organizacijos pastebi, kad realūs skurstančiųjų skaičiai gali būti dar didesni. Prof. Richardas Wilkinsonas iš Britanijos netgi sako, kad pagal nelygybės, kuri neatsiejama nuo skurdo, lygį dabar dauguma visuomenių yra grįžusios į daug ankstesnius laikus – maždaug 1920-uosius.

Kitų metų pradžioje Europos Komisija (EK) pristatys Socialinių investicijų paketą, kuris, tikimasi, prisidės prie skurdo mažinimo. Tačiau skurdui neabejingos nevyriausybinės organizacijos mano, jog Europa turėtų imtis konkretesnių priemonių skurdo problemoms spręsti.

Prie skurdo privedė krizė

Briuselyje vykusioje EK rengtoje kovos su skurdu ir socialine atskirtimi platformoje komisarai, vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai stebėjo filmuką apie padėtį Europoje. Jame buvo pasakojama apie tai, kad prie skurdo krizė privedė ir tuos, kurie anksčiau buvo paprasti vidutines pajamas turintys gyventojai.

Keturiasdešimtmetė Andrėja iš Vengrijos pasakoja gyvenanti su trimis sūnumis. Ji – vienintelė šeimoje dirbanti, darbas – prastai mokamas. Drabužius perkanti tik tada, kai gyvybiškai būtina, o kiekvieną rytą besikelianti penktą ir į darbą ilgai važiuojanti autobusu.

Panašių atvejų, ypač naujose šalyse narėse, buvo ir prieš krizę, tačiau dabar jų dar daugėja. Anot sociologo Walterio Nanni, atliekančio tyrimus Italijos „Caritas“ labdaros organizacijoje, viena iš naujų krizės tendencijų Italijoje kaip tik ir yra Andrėjos amžiaus asmenys, prarandantys darbus.

„Per pastaruosius 3–4 metus netekome 300 000 darbo vietų. 60 proc. jų – žmonės tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties, turi šeimas, vaikų. Jie nebegali mokėti paskolų, mokėti už sveikatą. Ir padėtis blogėja“, – sako W. Nanni. Jis taip pat atkreipia dėmesį į jaunimo nedarbą. Anot sociologo, jaunimas negali net pradėti galvoti apie šeimos kūrimą. Mat dėl dažniausiai sudaromų laikinų kontraktų jauni žmonės neturi stabilumo.

„Dar viena tendencija yra ta, kad žmonės, kuriems reikia pagalbos, pavyzdžiui, imigrantai, pas mus, organizacijoje „Caritas“, buvo apsilankę prieš 4 metus. Dabar jie vėl čia grįžta. Tai reiškia, kad per šį laikotarpį jiems nepavyko pasigerinti gyvenimo“, – aiškina W. Nanni, pridurdamas, jog bloga ir verslininkų padėtis, kuriems reikia atleisti žmones, baigti verslus. Esą dėl to per pastaruosius metus įvyksta vis daugiau savižudybių.

Keičiasi benamių profilis

Kaip pastebi labdaros organizacijos „Caritas“ atstovas iš Ispanijos Serchias Fernandezas, finansinių sunkumų laikotarpis pakeitė skurdo tendencijas ir jo gimtojoje šalyje, kur darbo neturi kas ketvirtas. Jis pasakoja, jog keičiasi pats benamių profilis. „Anksčiau Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje į organizaciją kreipdavosi benamiai, kurie buvo priklausomi nuo narkotikų, alkoholio. O dabar benamiai yra tiesiog paprasti žmonės, kurie nebegali išsimokėti paskolų, remti vaikų, rasti darbo. Jiems šokas prašyti pagalbos iš labdaros organizacijos – maisto, drabužių ir kitų būtinių dalykų“, – sako S. Fernandezas.

Nevyriausybines organizacijas vienijančio Europos kovos su skurdu tinklo direktorius Fintanas Farelas teigia, kad reali skurde gyvenančių europiečių padėtis gali skirtis nuo skaičių, ypač naujose šalyse narėse, kuriose net ir tie, kurie gyvena aukščiau skurdo ribos, pagal kitų šalių standartus gyvena gana skurdžiai. „Pavyzdžiui, Bulgarija. Oficialiais duomenimis, skurdas ten siekia 40 proc. Tačiau jeigu pažvelgtume į kitus gerbtinus rodiklius, įvertintume, kurie žmonės iš tikrųjų gali padoriai gyventi, tai skurstančiųjų skaičius siektų 70–80 proc.“, – tvirtina F. Farelas.

Jis taip pat nušviečia padėtį Graikijoje. Esą ten pastaruoju metu visiškai nebepaisoma darbo teisės, nebėra tokio dalyko kaip „darbo laikas“, nes žmonės dirba tiek, kiek reikia, nebėra ir minimalaus užmokesčio. Kai kuriems žmonėms šalyje už darbą nesumokėta dar nuo šių metų pradžios.

Tuo metu Ispanijoje ir Portugalijoje esą kartais patiriama sunkumų net norint gauti medicinos priemonių. „O Europos lyderiai nepripažįsta to, lyg nesuvoktų, kokia kritiška padėtis“, – sako nevyriausybines organizacijas vienijančio Europos kovos su skurdu tinklo vadovas.

„Skurdas – ne bausmė iki gyvos galvos“

Europos Sąjunga (ES), kurios atstovai Briuselyje apie skurdą kalbėjosi ne tik ilgose diskusijose, posėdžiuose, bet ir klausydamiesi gyvos romų muzikos bei ragaudami prašmatnių užkandžių, sako suprantanti, kokia padėtis. Iki 2020-ųjų bendrija pasirengusi šalis nares remti, kad pasiektų tikslą iki minėtų metų skurdą ir socialinę atskirtį sumažinti bent 20 mln. žmonių. „Skurdas – tai ne bausmė iki gyvos galvos, iš jo išbristi ir orumą atgauti galima“, – sako ES lyderiai.

Laszlas Andoras, darbo ir socialinių reikalų bei įtraukties komisaras teigia, kad viena pagrindinių priemonių su tuo kovoti – socialinių investicijų paketas, kurį ketinama pristatyti kitų metų pradžioje. Tai – politinis dokumentas, kuriuo siekiama pagerinti šalių narių politiką skurdo klausimais bei socialinės politikos inovacijų srityje sustiprinti bendradarbiavimą ES lygmeniu.

„Bet yra ir ryšys su fondais – suteikti gaires, kaip geriau naudotis Europos fondais, ypač socialiniu fondu, socialiniam veiklumui didinti. Tai svarbu, nes, kalbant apie siūlymus kitam finansiniam laikotarpiui, 2014–2020 metų, 20 proc. būtų skiriami socialinio veiklumo programoms šalyse narėse“, – sako L. Andoras. Jis taip pat priduria, jog tai nėra visiškai nauja, nes iki šiol apie 12–13 proc. Europos socialinio fondo veiksmų buvo susieti su socialiniu veiklumu. Tačiau esą rengiant 2020 metų strategiją, po krizės yra norima tą skaičių padidinti.

„Ir pakete bus tiksliau aiškinama, kas turima omenyje, kokios yra geros praktikos ir geri sprendimai“, – teigia L. Andoras. Jis vardija pavyzdžius – neseniai lankėsi Portugalijoje, matė projektus, kur už Europos pinigus vystomi socialiniai senelių ir vaikų paramos projektai. Anot jo, tai yra labai gera pradžia.

Kovos su skurdu strategija – neaiški

Nevyriausybinės organizacijos visuose veiksmuose vis dėlto teigia pasigendančios aiškumo. „Jie užsibrėžė tikslą – iki 2020-ųjų skurstančių žmonių skaičių sumažins 20 mln. Nuo to, kai jie pirmąkart paminėjo šį tikslą, oficialiais duomenimis, skurstančių ir socialiai atskirtų, padaugėjo 4 mln. Taigi akivaizdu, jog jie neprogresuoja“, – tvirtina F. Farelas.

Jo nuomone, skurdo sumažinti nesiseka todėl, kad vietoj aiškumo ir stipresnės veiklumo strategijos, susiduriama su dar didesne painiava. „Žmonės ES suvokia kaip biurokratiją, bet iš tikrųjų tai yra šalys narės. Komisija pasiūlė, kad per kitus struktūrinius fondus 25 proc. sanglaudos fondo pinigų būtų skiriami Europos socialiniam fondui, kuris investuoja į žmones; o 20 proc. šio fondo – kovai su skurdu ir socialine atskirtimi. Šalys narės dėl to nesutaria“, – apgailestauja F. Farelas. Jis įsitikinęs, jog solidarumo trūkumas esant tokiai didžiulei krizei tikrai kenkia ES.

Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi platformoje apsilankė ir žinomas britų socialinės nelygybės tyrėjas ir socialinės epidemiologijos profesorius Richardas Wilkinsonas. Jis mano, kad bet kokie finansiniai sunkumai gilina pagrindinę su skurdu susijusią socialinės nelygybės problemą.

Pagal socialinę nelygybę gyvename 1920-aisiais

Prof. R. Wilkinsonas pasakoja, kad pažvelgus į XX a. matyti, jog didelė nelygybė buvo 1920–1930 metais, paskui ėmė mažėti ir mažėjo iki 6–7-o dešimtmečių, 8-ame dešimtmetyje išsilygino, ir dar po dešimtmečio vėl didėjo. Profesoriaus manymu, pagal nelygybės lygį dabar dauguma visuomenių yra grįžusios į daug ankstesnius laikus – maždaug 1920-uosius. Sociologas įsitikinęs, kad modernus nelygybės padidėjimas slypi neoliberalioje ekonomikoje.

Prof. R. Wilkinsono manymu, padidėjusį nelygybės, o drauge ir skurdo mastą sumažinti galima. „Dabar žinome daugiau apie bankininkų premijas, didžiules algas aukščiausiose pozicijose, jaučiame, kad jie mūsų ekonomikoms padarė didžiulę žalą. Manau, mums reikia rengti kampaniją, kalbėti apie pajamų skirtumus prieš mokesčius, taip pat apie skaičius žmonių ir kampanijų, kurie per „mokesčių rojus“ vengia mokesčių“, – tvirtina prof. R. Wilkinsonas. Jis taip pat teigia manąs, jog norint sumažinti pajamų skirtumus, reikia siekti daugiau demokratijos ekonominėse institucijose. Tai esą galima padaryti skirtingais būdais: daugiau darbuotojų skirti į įmonių valdybą, kurti vartotojų ir darbuotojų kooperatyvus bei įmones, kurios priklausytų darbuotojams.

Kad išryškėjusios nelygybės, o drauge skurdo ir apskritai socialinių problemų pokriziniu laikotarpiu tik daugėja, pritaria ir Berk Antijo iš Belgijos Antverpeno universiteto. Mokslininkė yra tvirtai įsitikinusi, kad Europa nedaro pakankamai, kad išspręstų nedarbo, skurdo ir socialinės atskirties problemas. Tačiau ji taip pat mano, jog Europa ir neturi kompetencijos tai padaryti. „Labai sunku socialinių investicijų darbotvarkę perkelti į politinį lygmenį, nes daug šalių to net nenori. Joms atrodo, kad viską reikia spręsti nacionaliniu lygmeniu. Vis daugiau demokratijų, manau, taip manys. Arba bent jau regioniniu lygmeniu. O aš manau, kad tai labai didelė klaida“, – sako B. Antijo.

Kas atsakingas už Europos skurdą?

Tačiau kad esminiu laikotarpiu susitarti dėl to, kurios ekonominės politikos ir kurios finansinės priemonės yra klaida, nėra taip lengva, parodė ne tik nesutarimai dėl socialinio fondo. Tai taip pat liudija pastarosios derybos dėl kito finansinio laikotarpio, kitų metų biudžeto, bankų sąjungos... Naktiniai ministrų susitikimai ES jau kurį laiką tapę įprastais, o padėtis, jei keičiasi, tai lėtai.

Labiausiai nukentėjusios šalys vis labiau pripažįsta, kad be griežtų taupymo priemonių savo šalyse ekonomikos gerinimas ir skurdo mažinimas vargu ar galimas. „Taupymo priemonės – tik pradžia. Negalime to išvengti. Tačiau reikia kurti naujus saugumo tinklus, Italijoje tai vadiname „socialiniais parašiutais“. Tai reiškia, kad karpant [išlaidas] reikia galvoti apie pačius skurdžiausius žmones“, – mano sociologas W. Nanni iš Italijos.

Vieni atsakomybę palieka Europos Sąjungai, antri – nacionalinėms vyriausybėms, treti, kaip teigia F. Farelas iš Europos kovos su skurdu tinklo, dar sykį grįžta prie pačios santvarkos kvestionavimo ir bendradarbiavimo trūkumo.

„Yra labai daug lygmenų, kuriuose galima viską daryti kitaip. Pirmiausia, reikia suprasti, kad tikroji krizės priežastis – ne valstybių skolos, o netvari kapitalizmo forma. Tai yra sukelta to, ką aš vadinu legalizuotu kriminalizmu – rizikos draudimo fondai, išvestiniai sandoriai, „mokesčių rojai“ – visa tai leidžia turtui iš viešo sektoriaus nukeliauti į privatų“, – sako F. Farelas. Jis įsitikinęs, jog taip pat reikia ryškios Europos veiklumo skurdo mažinimo strategijos. Ji esą turėtų daryti įtaką „Europos 2020 strategijai“, kad socialinis elementas ten būtų akivaizdus.

Europos Komisija sako, kad šalims mokytis vienoms iš kitų kovoti su skurdu suteikė galimybę taikydama atvirą koordinacijos metodą ir leisdama tobulinti socialinę politiką. Tuo metu nevyriausybinėms organizacijoms pastebint, kad skurdo rodikliai blogėja, o ne gerėja, Europos institucijų rengiamų skurdo konferencijų paraštėse kalbama, jog negalima laukti, kol efektyvumas bus apskaičiuotas.

Apie skurdo mažinimą reikia galvoti savo aplinkoje: būti aktyviais piliečiais, dalyvauti, balsuoti, reikšti savo nuomonę, šventinėmis ar nešventinėmis progomis pagalvoti apie tuos, kurie turi dar mažiau, ir, jeigu išeina, dalytis.