Pergalės teismuose verslo neguodžia

Bankų ir įmonių ginčuose teismai vis dažniau įrodo, kad kreditoriai skolininkams kelia nepagrįstus reikalavimus, bet bankai neskuba keisti ydingų sutarčių sąlygų.

Vienašalės sutartys

„Bankai reikalauja, kad verslininkai garantuotų turimas paskolas papildomu turtu arba asmeniniu laidavimu, taip pat kad grąžintų paskolą prieš baigiantis sutartyje numatytam laikui. Tai pagrindiniai dalykai, dėl kurių kyla bankų ir įmonių ginčai", – kalbėjo Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo tarybos pirmininko pavaduotojas Danas Arlauskas.

Tokius neteisėtus bankų reikalavimus galima paaiškinti gana paprastai: finansinių sunkumų prispausta įmonė dažnai ne tik iš esamos veiklos, bet ir pardavusi įkeistą turtą nesugebėtų visiškai atsiskaityti su kreditoriumi. Vengdami nuostolių ir baimindamiesi, kad įmonės nesugrąžins paskolų, bankai griebiasi ir ne itin teisėtų priemonių.

Anot D.Arlausko, nors ginčuose su bankais įmonės dažniausiai atsiduria silpnesniojo pusėje, jau egzistuoja teismų praktika, kuri minėtus ginčus sprendžia įmonių naudai.

Bylų mažės

Advokatų kontoros „J.Judickienė ir partneriai Jurex" advokatė seniūnė Jurgita Judickienė teigė, jog atsirandanti teismų praktika dėl verslininkų ir bankininkų ginčų ir pirmieji pasibaigę procesai leidžia tikėtis, kad praėjusiais metais tarp bankų ir verslo tvyrojusi įtampa šįmet turėtų atlėgti.

„Dabar yra gana daug teismų praktikos, įrodančios, kad bendrosios sutarties sąlygos prieštarauja įstatymui. Tokiais atvejais verslas eis ir derėsis dėl bendrų sąlygų. Bankai, žinodami, kad tokia praktika yra ir kad tos sąlygos prieštarauja įstatymui, derėtis sutiks. Todėl teisminių ginčų bus, bet jų skaičius mažės, o verslo ir bankų santykiuose turės atsirasti derybinis elementas", – teigė J.Judickienė.

Kaip vieną pavyzdžių J.Judickienė minėjo palankius teismų sprendimus bankų klientų atžvilgiu dėl laidavimo asmeniniu turtu už įmonei suteiktas paskolas.

Padėti negali

D.Arlausko įsitikinimu, iniciatyvos turėtų imtis šalies centrinis bankas ir nurodyti, kad komerciniai bankai, sudarydami kreditavimo sutartis, turi laikytis tam tikrų reikalavimų.

„Tai turėtų būti centrinio banko prerogatyva. Norint imtis tam tikrų priemonių reikia statistikos. Reikia žinoti, kad iš tiesų daugėja konfliktinių situacijų, teisminių procesų. Jei norėtų, centrinis bankas galėtų lengvai gauti tokius duomenis", – mano pašnekovas.

Tačiau Lietuvos bankas neskuba talkinti verslininkams. „Komercinių bankų ir jų klientų sutarčių sudarymas, jų aiškinimas ar komercinių bankų ir jų klientų tarpusavio ginčų sprendimas pagal įstatymus nepriskirti Lietuvos banko kompetencijai", – aiškino Lietuvos banko atstovas spaudai Mindaugas Milieška. Jis pripažino, kad ginčus, kylančius tarp komercinių bankų ir įmonių, turi spręsti tik teismas.

Išeitis – teismas

Įmonės neturi institucijos, kuriai galėtų apskųsti, jų manymu, nesąžiningus komercinių bankų veiksmus. Nepavykus susitarti su vienu banku, galima kreiptis į kitą. Tačiau, D.Arlausko teigimu, bėda ta, kad didieji komerciniai bankai taiko tipines kreditavimo sutartis.

Įmonės taip pat nėra pajėgios daryti įtaką bankams, kad šie sutiktų keisti kreditavimo sutarčių sąlygas. Taigi vienintelis realus kelias ginti savo teises – teismas.

Nebijoti šio kelio ragina ir teisininkai. Susidūrus su vienašališkais bankų reikalavimais, jie pataria nenuleisti rankų ir savo teisybę ginti teisme.

„Banką ir verslą sieja civilinė teisė. Bankui negalima vienašališkai kelti sąlygų kitai, dažniausiai silpnesnei sutarties šaliai. Verslas turi teisėtą pagrindą tikėtis, kaip bankas elgsis, ir jeigu banko veiksmai yra visiškai priešingi, verslas gali keliauti į teismą ir ginti savo pažeistas teises", – sakė advokatų kontoros "Devyžis ir partneriai Will" advokatas Paulius Docka.

Bankinė loterija

Teisininkai taip pat kritikuoja bankų politiką svarstyti kiekvienos su sunkumais susiduriančios įmonės atvejį atskirai ir tai, kad nėra bendros politikos skolininkų atžvilgiu.

„Tai reiškia, kad nėra bendro standarto vertinant skolininką, vienodų sąlygų. Atėjęs į banką nežinai, ko būsi paprašytas, kiek truks svarstymas, koks ir kodėl bus priimtas sprendimas, kodėl tavo konkurentas ištraukė laimingą bilietą, o tu ne", – kritikos pažėrė P.Docka.

Sąlygų neskuba keisti

Lietuvos bankų asociacijos vadovas Stasys Kropas paklaustas, ar bankai, atsižvelgdami į teismų sprendimus, neketina keisti kreditavimo sutarčių, pareiškė, kad teisminio nagrinėjimo sulaukę atvejai yra individualūs. „Bendros praktikos nėra", – sakė jis.

„Įmonės laimi teismuose, bet kas iš to? Tos sutartys ir toliau yra unifikuotos", – apie tai, kad bankai neskuba keisti vienašalių sutarčių sąlygų, kalbėjo D.Arlauskas.

Kartelio nėra?

Kalbėdami apie vienodas kreditavimo sutartis, taikomas skirtinguose skandinaviško kapitalo bankuose, verslininkai užsimena net apie galimą komercinių bankų kartelį. Tačiau, D.Arlausko teigimu, Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas anksčiau vykusiame susitikime neparodė susidomėjimo šia tema.

„Mes neturime informacijos apie bankų kartelinį susitarimą ir dėl to kreiptis į Konkurencijos tarybą neketiname", – sakė Lietuvos banko atstovas spaudai M.Milieška.

Įmones smaugia slapčiomis

Baimindamiesi pakenkti savo įvaizdžiui komerciniai bankai uoliai slepia bylų su įmonėmis detales ir vengia viešai kalbėti apie bėdas, kylančias dirbant su kreditus paėmusiomis įmonėmis.

Štai Verslo finansavimo sąlygų gerinimo grupė nusprendė, kad reiktų nagrinėti konkrečius atvejus, kai kyla įmonių ir bankų konfliktai. Esą tik tokiu būdu galima pateikti konstruktyvius pasiūlymus, kurie padėtų verslininkams lengviau prieiti prie kreditavimo išteklių.

„Kurį laiką bankai nenorėjo nagrinėti konkrečių atvejų, motyvuodami tuo, kad tai reikalauja daug darbo, be to, gali pakenkti jų reputacijai. Galų gale mes sutikome su tuo, kad darbo grupėje bus nagrinėjami konkretūs atvejai neįvardijant nei banko, nei ūkio subjekto, kuris buvo paėmęs kreditą", – pasakojo D.Arlauskas.

Minėta darbo grupė buvo suburta praėjusių metų lapkritį, o susitarimas nagrinėti konkrečius konfliktinius atvejus pasiektas tik kiek daugiau nei prieš savaitę.
Kyla klausimas, kaip bankams toliau slapčiomis ujant įmones, o valstybei bejėgiškai skėsčiojant rankomis, gali pagerėti verslo finansavimo sąlygos ir apskritai, ar kam nors reikia tų investicijų?