Patologinis vokiečių taupumas nebešokiruoja

Vokiečiai taupo visur ir visada, teigia šioje šalyje gyvenusi Eugenija. „Niekas nieko neišmeta. Ir lėkštę pavalgę palieka švarią lyg išplautą, ypač jei valgo restorane. Už ką sumokėjo, nė trupinėlio nepaliks“, - teigia pašnekovė. Jei neperspėjęs ateisi į svečius, niekuo nepavaišins, net kavos nepasiūlys. Anksčiau toks taupumas keldavo juoką, tačiau sunkmetis verčia pagalvoti, ar nereikėtų šio to iš vokiečių pasimokyti, rašo lrt.lt.

Vidurvasarį panorau dar kartą pakalbinti ponią Eugeniją. Susipažinome sausio penktą iš Vokietijos į Lietuvą vykusiame autobuse. Naujametinių renginių išvarginti tautiečiai pramiegojo visą Lenkiją, o mudvi netyčia išsikalbėjome ir garsaus juoko protrūkiais ne kartą trikdėme bendrakeleivių poilsį. Nors susitikome ne patį laimingiausią metą: aš jau buvau gavusi žinią, kad netenku darbo, o Eugenija neapsikentusi bėgo nuo savo vyro vokiečio, su kuriuo pragyveno dešimt metų.

Nekvatoti buvo neįmanoma. Pagrindinė mūsų ilgos kelionės pašnekesių tema - vokiečių gyvenimo būdas ir, aišku, jų neapsakomas taupumas.

Per prabėgusį pusmetį ne kartą pagalvojau apie kadaise Lietuvos kultūros fonde dirbusią Eugeniją. O kai žygiuodama su paskutine Dainų šventės kolonos grupe M. K. Čiurlionio gatve pagavau save ne tik dainuojant apie atmuštus sparnelius, bet ir svarstant - mokamas ar nemokamas bus įėjimas į Vingio parką, nutariau aplankyti bendražygę, pratęsti pokalbį ir pažiūrėti, ar krizei tebesitęsiant vis dar juokingas bus tas mūsų apšnekėtas vokiečių taupumas... Gal būtų visai neblogai, jei ir mums dar vaikystėje būtų įdiegti panašūs taupymo įpročiai? Iškart pasakysiu: juokėmės ir dabar, bet jau nebe taip garsiai.

Ar vokiečiai taupo visur, visada?

Jie atostogas stengiasi praleisti šauniai, tad iš anksto taupo joms pinigus. Sodams, daržams negaili nei eurų, nei jėgų. Įrengia lyg parodų ekspozicijas. Tačiau laistymo vandenį labai taupo. Turi įvairaus dydžio statinių, stengiasi ir antrą kartą panaudoti vandenį.

Aš taikiausi laistyti, kai vyras būdavo išėjęs, nes sočiai laisčiau ne tik gėles, vejas, bet ir labai gražias pas mus augusias dekoratyvias pušis. Jis buvo įsitikinęs, kad medžiai ir per sausrą turi kažkaip patys išgyventi.

Dar nesigailite palikusi Vokietiją ir vyrą? Meilės, kaip suprantu, jau nebebuvo?

Nesigailiu. Kokia meilė, jei jis visą laiką nepatenkintas. Ir kava per silpna, ir maistas neskanus. O į svečius atėję kiti vokiečiai girdavo ir prašydavo receptų. Kartą kilo baisus konfliktas dėl to, kad vakare neišėmiau iš šaldytuvo sviesto. Mat per pusryčius negalėjo perregimai užtepti ant duonos, buvo per kietas.

Gal tik Jūsų buvęs vyras toks ypatingai taupus?

Ne, jie visi tokie. Aš į Vokietiją važiavau senučių prižiūrėti, tik vėliau ištekėjau. Pabuvau įvairiuose namuose ir iš arti mačiau jų gyvenimą. Šeimininkė pagamino guliašą, o kitą dieną iš jo likučių išvirė sriubą... Viena pažįstama, irgi prižiūrėjusi senutę, sakė, kad ši vakarais sėdėdavo virtuvėje iki nakties ir žiūrėdavo, kad tik globėja neatsidarytų šaldytuvo ir ko nors nesuvalgytų.

Beje, niekas nieko neišmeta. Ir lėkštę pavalgę palieka švarią lyg išplautą, ypač jei valgo restorane. Už ką sumokėjo, nė trupinėlio nepaliks. Vokietijoje turiu ir daugiau giminaičių. Nuvykusi pas vieną pasakiau, kad norėčiau išsimaudyti, nes kelionė buvo netrumpa. O ji atsakė: „Ne, teks palaukti porą dienų. Bus maudymosi diena, pašildysiu vonią ir visi paeiliui išsimaudysime“.

Bet jei vonios kambaryje šildymas tik maudantis įjungiamas, tai tualeto sėdynė visąlaik šalta... Brrr... Vis dėlto tie mūsų visuomet karšti gyvatukai - neblogas dalykas.

Jie prie to įpratę. Kiek kainuoja šildymas, taip ir nesužinojau, nes už viską mokėjo vyras. Bet iš jų elgesio matyti, kad tai labai nepigi paslauga. Pas pusseserę teko nakvoti kambaryje, kur buvo vos dešimt laipsnių šilumos. Kai kur miegamuosiuose apskritai nėra radiatorių. Iš šiltos svetainės patenki lyg į šaldytuvą, tad tiesiog bėgte į lovą.

O lova tai irgi šalta!

Ne, lova pašildoma elektrinėmis pagalvėlėmis ar guminėmis pūslėmis su karštu vandeniu.

Prisiminiau poilsį šaltą rugsėjį Pervalkoje. Šeimininkė atnešė iš sandėliuko drėgnos patalynės. Vieną naktį nemiegojau, o kitai pasiruošiau. Pririnkau miške tuščių didelių mineralinio vandens butelių, pripyliau į juos karšto vandens, sukroviau į lovą. Tikrai, patalynė išdžiuvo ir sušilo. Visiems gyriausi tokia originalia idėja, o pasirodo, vokiečiai savo prabangiuose namuose panašiai daro.

Bet iš tikrųjų pikta, kad mes net ir sumažėjus uždarbiui negalime pataupyti, išjungti šildymo viename ar kitame kambaryje, gyventi pagal pajamas. Reguliavimo sistemos tiesiog nėra.

Iš tikrųjų, jei tik galima kaip nors pataupyti, jie taupo. Visur. Lietuviai valo dantis atsukę čiaupą, negailėdami tuščiai bėgančio vandens, o vokiečiai išsiskalauja vandeniu iš stiklinės. Štai ir palygink: keli litrai ir stiklinė. Panašiai ir atsistojus po dušu. Pastebėjau, kad mano vyras išjungdavo vandenį kol trinkdavosi galvą, tada vėl įjungdavo nuskalauti. Ar daug lietuvių taip elgiasi?

Tas nuolatinis taupymas tikrai nekenkia švarai, higienai. Vokiečiai kasdien keičia apatinius drabužius. Vykdami į kelionę pasiima jų tiek, kiek dienų žada keliauti.

O kaip su dovanomis? Ar labai „skriagina“?

Bent jau tikrai nepersistengia kaip mes. Gali nupirkti geros kokybės muiliuką ar šampūną, suvynioti į daug spalvotų popieriukų, blizgučių - ir labai iškilmingai įteikti. Ten daugiau dėmesio kreipiama kitiems svarbiems dalykams, pavyzdžiui, draudimui. Vokiečiai draudžiasi visoms įmanomoms nelaimėms.

Mane vyras prieš kelerius metus apdraudė ir labai sunkios ligos atvejui, kai jau nebegalėčiau net ir apsitarnauti. Jis už šį draudimą kas mėnesį moka 80 eurų. Jei taip atsitiks kada nors, galėsiu samdyti slaugę ir dienai, ir nakčiai, nes numatyta išmokėti kasdien 50 eurų. Mano lietuviškos 750 litų pensijos net ir vaistams neužtektų. Taip ir pasakiau televizijos žurnalistams, kai jie neseniai gatvėje paklausė, ar skaudžiai man atsilieptų planuojamas pensijos apkarpymas. Ką ten dar karpyti!

Kas dar stebino, glumino Vokietijoje?

Na, pavyzdžiui, kepu bulvinius blynus su varške (beje, vokiečiai varškę įmaišo į tarkį). Mane tikino, kad trim žmonėms visai pakanka penkių bulvių. Man nepakako, likau alkana. Tai kitais kartais vos ne slapčiomis sutarkuodavau aštuonias bulves ir visi būdavome sotūs!

Jei neperspėjęs ateisi į svečius, nepavaišins niekuo. Net ir kavos nepasiūlys, jei patys jau bus jos išgėrę. Ne laikas - ir viskas. Tokie papročiai, tokie įpročiai. Jei valgo penki žmonės, tai penkis gabaliukus mėsos ir pakeps. Ne taip kaip mes - priruošiame kalną maisto ir paskui nežinome kur dėti.

Pastaruoju metu vokiečiai dėl krizės ėmė dar labiau taupyti. Nebeišmeta drabužių, rečiau eina į kavines, kur anksčiau mėgdavo visa šeima vakaroti.

Štai taip gyvena Vakarų Vokietijos biurgeriai. Jų šimtatūkstantines sąskaitas bankuose ne aitvarai suneša, o sunkus darbas ir nuolatinis taupymas. Jei į šią programą įsitraukia ir žmona iš buvusios Sovietų Sąjungos, atstojanti sodininką, virėją, ir valytoją, tada visai puiku. Mažas algas gaunantys Rytų Vokietijos (Berlyno siena nugriauta, bet visi kiti gyvenimo skirtumai, deja, liko) piliečiai nuolat keliauja į Lenkiją kaip ir lietuviai. Prisipildo bakus pigaus benzino, perka alkoholio, cigarečių, o vokietės skuba į grožio salonus. Už kirpimą ir sušukavimą vietoj keliasdešimties eurų sumoka vos kelis, tai - visai nebloga parama šeimos biudžetui.