Pasaulyje - kritiškai mažai maisto atsargų

Pasauliniu mastu maisto atsargų lygis kritiškai sumažėjo. Jei po Antrojo pasaulinio karo pasaulis maisto atsargų turėjo tiek, kad jų būtų užtekę vieneriems metams, tai 2008-aisias atsargų užtektų tik 40 dienų. Reaguodama į katastrofiškas maisto krizės pasekmes, Europos Sąjunga (ES) nutarė badaujančių valstybių žemės ūkio stiprinimui skirti papildomą milijardą eurų.

Ar pasaulį, kurio gyventojų skaičius sparčiai didėja, krečiant maisto krizei, o kai kuriems maisto produktams pradėjus pigti po pasaulinio 83 proc. kainų šuolio, Europai nevertėtų didinti savo žemės ūkio produkcijos mastų? Kaip tai padaryti nepakenkiant aplinkai bei besivystančioms šalims, - Europos Parlamento (EP) interneto svetainėje klausiama šios srities ekspertų – Luis Manuel Capoulas Santos iš Ispanijos bei Mairead McGuinness iš Airijos.

Kainų nepastovumas
 
„Žemės ūkio produkcijos kainų savybė – visiškas jų nepastovumas. Visiškai negalime būti tikri, kad kainos išliks didelės“, - aiškina kelis pranešimus dėl Europos Sąjungos (ES) žemės ūkio politikos peržiūros rengiantis L.M.Santosas.
 
„Kainos ES žemės ūkio produktų rinkoje išlieka aukštos ir dėl aukštų europinių standartų. Todėl būtina rasti pusiausvyrą tarp teisingo ūkininkams mokamo tarifo tam, kad jie galėtų išlaikyti ūkius, bei galutinės produkcijos, kurią turi įstengti įpirkti vartotojai, kainos. Turime suprasti, jog už kokybišką maistą tenka mokėti papildomai“, – sako pranešimą dėl ES užsitikrinimo maistu parengusi M. McGuinness.
 
Pasak airių deputatės, maisto produktų gamybos lygį ir derlių Europos Sąjungoje gali apkarpyti ir griežtos jau egzistuojančios ir dar siūlomos priimti gamtai daromą žalą ribojančios aplinkosaugos taisyklės.
 
Parama besivystančiam pasauliui
 
Reaguodama į katastrofiškas maisto krizės pasekmes besivystančioms šalims, ES nutarė badaujančių valstybių žemės ūkio stiprinimui – visų pirma sėkloms ir trąšoms – 2008-2010 m. laikotarpiu skirti papildomą milijardą eurų. Šie pinigai skiriami ne maisto pravalgymui, bet jo užsiauginimui. Ne paslaptis, kad savo žemės ūkį nustekeno daugelis Afrikos šalių, nesugebėjusių vykdyti protingos žemės ūkio politikos bei kovoti su iš užsienio plūstančia subsidijuojama produkcija.
 
Europa yra didžiausia paramos vystymuisi donorė pasaulyje. Nors praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje maždaug 17 proc. pasaulinės vystymuisi skirtos pagalbos atitekdavo žemės ūkio sektoriui, 2006 metais jos dalis tesiekė 3 proc. Anot M.McGuinness, pinigus į žemės ūkio projektus besivystančiose šalyse reikėjo investuoti visus pastaruosius dvidešimt metų, tuomet netektų didžiuotis, kad dabar tam skyrėme milijardą eurų.
 
L. M. Capoulas Santos pabrėžia, kad bado problemą pasaulyje tikrai sukėlė ne bendra ES žemės ūkio politika (BŽŪP), bet prastas kai kurių pasaulio valstybių valdymas. „Vis dėlto, Europa turi galimybių įtakoti tarptautines taisykles Pasaulio prekybos organizacijos ar dvišalių susitarimų rėmuose“, – primena jis.
 
Senkančios maisto atsargos
 
Pasauliniu mastu maisto atsargų lygis kritiškai sumažėjo. Po Antrojo pasaulinio karo pasaulis turėjo maisto atsargas, kurių užtektų vieneriems metams, 2003 metais – 133 dienoms, o 2008 - aisias atsargų užtektų tik 40 dienų.
 
„Pasaulio turimos maisto atsargos mažesnės nei bet kada. Tai labai prasta politika – niekada negali būti tikras dėl to, kokie kataklizmai ar gamtos nelaimės sukrės pasaulį“, – įspėja M.McGuinness. L. M. Capoulas Santos primena, kad šios atsargos mažėjo ne dėl BŽŪP, bet dėl rinkų nestabilumo bei nepalankių gamtos sąlygų keliuose javus auginančiuose regionuose.


Šiame straipsnyje: maistas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių