Panevėžyje sąlygos verslui plėtoti vertinamos prasčiau nei vidutiniškai

Strategiškai itin patogioje vietoje, pusiaukelėje tarp dviejų sostinių – Vilniaus ir Rygos, įsikūrusiame Panevėžyje sąlygos verslui plėtoti vertinamos prasčiau nei vidutiniškai. Tokį verdiktą miestui paskelbė Savivaldybės apklausoje dalyvavę 530 respondentų.

Aukštaitijos sostinė neoficialiai tituluojama bedarbių Meka. Masinio darbuotojų atleidimo sunkmečiu neišvengė 35-ios miesto įmonės.

Valstybės išlaikytiniais paversti 12327 panevėžiečiai, tai yra 16,7 proc. darbingo amžiaus gyventojų.

Masalu investuotojams turėjęs tapti prieš septynerius metus pradėtas kurti 24 mln.  litų kainavęs Pramonės parkas taip ir nevirto Savivaldybės panevėžiečiams žadėtąja panacėja nuo nedarbo.

Verslininkų susidomėjimas pramonės lopšiu baigiasi vos užvėrus Savivaldybės duris: po vizito į Panevėžį JAV, Ispanijos ir Italijos konsorciumas aliuminio profilių fabriką statyti apsisprendė Alytuje. Aukštaitijos sostinė prarado 60 naujų darbo vietų.

Dėl investicijų į Panevėžį galutinį žodį tarti vis dar delsia dujų turbinų gamyklai vietos Lietuvoje ieškantys investuotojai iš Didžiosios Britanijos.

Sprendimo neskuba paskelbti ir Norvegijos verslininkai, planuojantys Lietuvoje kurti tekstilės įmonę ir logistikos bazę – Panevėžiui gresia prarasti maždaug 400 darbo vietų.

Panevėžio darbo rinkoje – štilis, tačiau valdžios viršūnėje – vėjuota. Per pastaruosius ketvertą metų miesto valdančioji dauguma spėjo pasikeisti triskart. Ar politikams kaunantis dėl postų kažkada buvęs pramonės miestu Panevėžys nevirs pramonės vaiduokliu?

Parama išlepina

Bendrovės „Amilina“ direktorius Mindaugas Gedvilas nesistebi, kodėl Panevėžyje sąlygos verslui plėtoti apklausos dalyvių įvertinos vos daugiau nei dviem balais iš penkių galimų. Jo nuomone, į Europos Sąjungos paramą susitelkusi Savivaldybė daro klaidą, neieškodama būdų, kaip, nešvaistant mokesčių mokėtojų pinigų, panaudoti mieste turimą potencialą.

M.Gedvilas įsitikinęs: naivu sieti Panevėžio atsigavimą su Pramonės parku – Lietuvoje daug įvairaus tipo ekonominių zonų, tačiau sėkmės pavyzdžių tėra vienetai.

„Projektui, be struktūrinių fondų lėšų atsiperkančiam per 5–7metus, naudoti paramą – nelogiška ir neracionalu. Pinigai, duodami normaliam verslui, iškraipo rinką, užmigdo racionalumą ir sveiką protą – užuot įsigijus ekonomišką „Volkswageną“, perkamas prabangus ir visai nebūtinas „Rolls royce“ – palygino M.Gedvilas.

Pasak jo, neracionalaus Europos Sąjungos paramos panaudojimo pasekmes jau pajuto mėsos perdirbimo įmonės. Valdžios palaiminimas ir skirtos lėšos tokioms bendrovėms plėtoti pasirodė kenksmingas.

Įmonės buvo kuriamos ignoruojant ekonominę logiką ir pasinaudojant europiniais pinigais, tačiau rinkai persipildžius nebuvo pajėgta išnaudoti turimų pajėgumų, ir bankrotų lavina pasirodė didesnė, nei buvo prognozuota.

„Pinigų įplaukos į šalį, jei jos neracionaliai panaudojamos, daro tik neigiamą įtaką valstybės perspektyvai“, – pabrėžė M.Gedvilas.

Jo nuomone, kuriamą Pramonės parką taip pat galima vertinti kaip neigiamą investavimo pavyzdį.

Investicijos į jį skaičiuojamos dešimtimis milijonų litų –  per 17 mln. litų atseikėta Europos Sąjungos lėšų, dar  daugiau nei 6 mln. litų prisidėjusi pati Savivaldybė.

Tačiau parkas tebestovi tuščias, infrastruktūra nebaigta.

„Girdisi tik valdininkų diskusijos apie Pramonės parko poreikį. Bet ar kas nors paklausė verslininkų, ar jiems toks objektas reikalingas? Aplink Panevėžį jau matome tuščius logistikos centrus. Kam reikia investuoti į dar vieną?“ – stebisi M.Gedvilas.

Pasak jo, logiška, kad Panevėžyje erdvės ieškantys investuotojai nepuls kurtis neužbaigtame parke, kai mieste pilna tuščių bankrutavusių gamyklų plotų – buvusių „Semos“, „Ekrano“, „Auridos“ teritorijų.

„Galiu beveik spėti, kad ekonomiškai naudingiau kurtis ten, kur išplėtotų infrastruktūrų pasiūla didesnė“, – „Sekundei“ teigė M.Gedvilas.

Dialogas neįmanomas

Kodėl investuotojų nedomina nei Panevėžio pramonės parkas, nei tuščios bankrutavusių gamyklų teritorijos? „Amilinos“ direktoriaus nuomone, investicijoms į Panevėžį kelia užkerta dialogo nebuvimas tarp valdžios institucijų ir verslo.
Vandenų valymas, Savivaldybė ir aplinkosaugininkai, pasak M.Gedvilo, – trys didžiausios kliūtys verslui Aukštaitijos sostinėje.

Kėdainių „Lifosos“ finansų direktoriaus pareigas ėjęs M.Gedvilas pažymi, kad skirtumas tarp Panevėžio valdžios ir kėdainiškių požiūrio į darbo vietas kuriantį, mokesčius mokantį verslą – akivaizdus.

„Skirtumai kaip tarp dienos ir nakties“, – pastebi „Amilinos“ vadovas.

Jo tikinimu, vienas iš nesusikalbėjimo su Panevėžio vadovais pavyzdžių – gamtosauginių reikalavimų taikymas. M.Gedvilo nuomone, aklai laikantis galiojančių teisės aktų pramonės įmonės negalėtų veikti nė viename Lietuvos mieste. To priežastis – į švedišką variantą orientuoti Lietuvoje itin griežti pramonei keliami normatyvai.

„Niekas nepagalvoja, kad Švedijoje pakanka žemės pramonei kurtis toli nuo gyvenamųjų kvartalų, jai sudaryta natūrali galimybė laikytis griežtesnių normų. 

Vokietijos teritorija tankiai apgyvendinta, tačiau ir gamtosauginiai reikalavimai pritaikyti prie šalies specifikos. Bet lietuviai kažkodėl pasirinko švedų variantą“, – logikos nemato M.Gedvilas.

Tačiau Panevėžyje labiau nei aplinkosaugininkai pramonės įmonėms apynasrį bando užmauti politikai.

Tą patyrė „Amilina“, kai diegiant triukšmo slopinimo įrangą tuometė apskrities viršininkė Gema Umbrasienė vanojo verslininkus dėl naktimis iš įmonės sklindančio ūžesio.

„Panevėžio valdžia, užuot su mumis normaliai diskutavusi, visoje spaudoje rėkė, kad dėl triukšmo uždarys bendrovę. Natūralu, kad dėl tokių  pareiškimų mes turėjome finansinių problemų. Kėdainių vadovų požiūris į verslą kitoks – pasidaryk planą, kaip spręsti problemą, ir veik“, – pripažįsta M.Gedvilas.

Tačiau, pasak jo, svarbiausia, kad taip ir nebuvo įrodyta, jog bendrovės skleistas triukšmas viršijo higienos normose nustatytą ribą.

Panevėžio valdančiųjų neliko nepastebėtas ir prieš keletą savaičių iš „Amilinos“ kaminų išsiveržęs bei dalį miesto nuklojęs krakmolo debesėlis. Dėl bendrovėje įvykusio gedimo, rodos, didelių nuostolių niekas nepatyrė: įmonė nuplovė keliasdešimt krakmolu padengtų miestiečių automobilių, sumokėjo aplinkosaugininkų skirtą 250 litų baidą. Tačiau direktoriaus pasakoja neseniai sulaukęs iš Savivaldybės gero nežadančio telefono skambučio.

M.Gedvilas abejoja, ar joje dabar dirbantys 250 panevėžiečių būtų pasilikę savo mieste, jei įmonė nebūtų investavusi į kviečių krakmolo, glitimo ir pašarų gamybą Panevėžyje. Veikiausiai dauguma būtų ryžęsi persikelti į Vievį, kur bendrovė  „Malsena plius“ tęsia senas miltų ir mišinių gamybos tradicijas.

Politiniai interesai aukščiau

Miesto vadovams užkliūvanti „Amilina“ skaičiuoja per metus išmokanti 13 mln. litų darbo užmokesčio – pinigus, kurie išleidžiame tame pačiame Panevėžyje.

Nuo 2009-ųjų rugpjūčio iki šių metų liepos bendrovė supirko grūdų už 67,9 mln.  litų krakmolui gaminti.

Iš jų 70 proc. pasiliko Panevėžio rajone – nusėdo vietinių ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių sąskaitose.

Įmonė per metus sumoka apie 2 mln. litų įvairių mokesčių.

Įdomu, kad bendrovę bene labiausiai vanoja politikai, kovojantys už mažesnius geriamojo vandens tarifus. Tačiau „Amilinos“ 2008-aisiais „Aukštaitijos vandenims“ sumokėjo beveik 3 mln. litų, praėjusiais metais –  per 2 mln. litų.

„Amilinos“ mokestis geriamojo vandens tiekėjai sudaro 15 proc. visų jos pajamų.

M.Gedvilas svarsto, kad Panevėžio valdantiesiems labiau nei ekonominė nauda miestui rūpi jų pačių politinis nestabilumas: per šią ketverių metų kadenciją miesto valdžia spėjo pasikeisti net tris kartus.

„Logiška, kad esant tokiai politinei situacijai vyksta nuolatinė kova dėl valdžios. Politinėms jėgoms reikia rasti, kaip pasireklamuoti“, – mano direktorius.

Pasak M.Gedvilo, kokia politinė jėga vadovaus Panevėžiui kitą kadenciją, verslininkams nėra svarbu.

„Svarbiausia, kad ateinančius trejus ketverius metus koalicija dirbtų stabiliai“, – pabrėžė direktorius.

Įmonės traukiasi

Kad politinis nestabilumas ir nesibaigiančios kovos dėl aukštų postų – bene didžiausias Panevėžio skaudulys, sutinka ir Prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas, „Lietkabelio“ gamyklos vadovas Sigitas Gailiūnas.

„Politinė situacija negali neturėti įtakos verslui. Kol politikai kariauja dėl valdžios ir kėdžių, keletą mėnesių mieste – visiškas štilis, neįmanoma jokių sprendimų priimti. Tai viena didžiausių Panevėžio bėdų“, – teigė S.Gailiūnas.

Jo nuomone, investuotojų Aukštaitijos sostinė nesulaukia, nes per vėlai susizgribo juos kviestis. Tą daryti, pasak S.Gailiūno, vertėjo bent prieš aštuonetą metų. Verslininkų atstovas įsitikinęs: kad Pramonės parkas nestovėtų tuščias, Savivaldybė turėtų ne stengtis iš potencialų investuotojų išpešti kuo daugiau naudos, o pati jiems sudaryti išskirtines sąlygas atėjus į naują vietą.

„Kad pinigai į Pramonės parką nebūtų išmesti veltui, pirmajam investuotojui turėtų būti taikoma kiek įmanoma daugiau lengvatų. O mūsų valdžia tik efekto siekia“, – pažymi S.Gailiūnas.

Panevėžio, kaip pramonės miesto, įvaizdis vis labiau sprūsta. Liepos pabaigoje „Danisco Sugar“ nutraukė cukraus pakavimą Panevėžyje ir atvirai kalba apie planus pardavus nekilnojamąjį turtą Aukštaitijos sostinėje susikoncentruoti Kėdainiuose.

Įmonės valdybos narės Eglės Adomavičienės teigimu, danų investuotojas „Danisco“ vos atėjęs į Lietuvą nuo pat pirmos dienos neslėpė, kad jo tikslas – modernizuoti cukraus pramonę ir koncentruoti gamybą viename fabrike, tačiau – ne Panevėžyje.

Pasak valdybos narės, tokį sprendimą lėmė tai, kad Kėdainiuose įmonė įsikūrusi pramonės rajone, kur aplinkui nėra gyvenamųjų namų.

„Įvertinus kai kuriuos veiksnius, pavyzdžiui, fabriko kvapus, taršą, jei tokia būtų, atoki vieta suteikia daug pliusų. Be to, įmonė pastatyta vidury lauko, todėl lieka galimybė ateityje plėstis“, – teigė E.Adomavičienė.

Europos pinigai – sienoms dažyti

Bendrovės  „Schmitz cargobull“ vadovo Raimundo Petrausko nuomone, Panevėžyje europinė parama baigiasi kartu su statybomis.

„Taip atsitiko su Mokslo ir technologijų parku. Visa esmė buvo jį pastatyti, o toliau – tuštuma: nei idėjų, nei žmonių. Teko būti Miunchene ir matyti, kaip prie universiteto veikiančioje laboratorijoje studentai eksperimentuoja kurdami produktus, pritaikomus pasaulinėje praktikoje. O Panevėžyje visos investicijos baigiasi, kai atidarymo proga  perkerpama juostelė“, – tvirtino R.Petrauskas.

Įmonės direktorius mato dar vieną Panevėžiui būdingą tendenciją – nors Aukštaitijos sostinė laikoma bedarbių miestu, tačiau darbo jėgos nėra iš ko rinktis.

„Kreipėmės į Darbo biržą ir nieko nepešėme. Verčiau patys ieškome norinčiųjų dirbti ir juos mokome“, – pažymi R.Petrauskas.

Kritikos strėles Savivaldybei leidžia ir Panevėžį garsinančios „Kalnapilio“ alaus daryklos direktorius Marijus Kirstukas. Jį stebina miesto valdžios požiūris į potencialų rėmėją.

Panevėžio valdžia aludariams uždėjo apynasrį uždraudusi miesto renginiuose prekiauti savo produkciją. Pasak M.Kirstuko, kitose savivaldybėse tokių apribojimų nėra.

„Mes paremiame miestą, bet jis nieko nedaro, kad padėtų mums. Jei mums leistų prekiauti, miesto švenčių biudžetas būtų kur kas didesnis. Draudimo rezultatas – nukenčia eilinis panevėžietis“, – įsitikinęs M.Kirstukas.

Teisinasi kompaktiškumu

Verslininkų kritiką dėl nepamatuoto Savivaldybės kišimosi į jų reikalus, vicemerė Gema Umbrasienė atremia Panevėžio, kaip miesto, specifika, esą to reikalauja miesto kompaktiškumas.

„Savivaldybei tenka būti arbitru ir pasinaudoti teisės aktų suteiktais įgaliojimais. Dėl gamtosauginių reikalavimų griežtumo galima būtų ginčytis. Toje pačioje Vokietijoje Vierseno regione prieš dešimt metų valstybė už vieną eurą išpirko iš savininkų gamyklą, nesilaikiusią gamtosauginių reikalavimų, ją nugriovė ir sutvarkytą sklypą pardavė kitiems verslininkams“, – priminė G.Umbrasienė.

Ji nemano, kad į Pramonės parką investuota tuščiai. Pasak vicemerės, jų era prasidėjo 2007-aisiais, kai ekonomika klestėjo ir gamybinių patalpų trūko.

„Panevėžio pramoninis parkas dar tik baigiamas įrengti ir iki šiol investuotojams tiesiog nebūtų buvę kur įsikurti. Verslui reikia pagal šiuolaikines technologijas įrengtos ir efektyvios infrastruktūros. Senosios pritaikymas dažnai kainuoja daug brangiau nei naujos statyba. Vėl ateis toks laikas, kai patalpų trūks, ir Panevėžys bus tam pasiruošęs“, – aiškina mero pavaduotoja.