Nemokamos medicinos svaigulys

Esame svaiginami kalbomis apie nemokamą mediciną. Tai, kad net 30 procentų mūsų sumokamo gyventojų pajamų mokesčio patenka į privalomo sveikatos draudimo fondą, ir 3 procentinius punktus šiam fondui perveda Sodra nuo darbdavių už mus mokamų valstybinio socialinio draudimo įmokų - mažai kas žino.

Už nedirbančiuosius privalomojo sveikatos draudimo įmokas sumoka „valstybės biudžetas“, t.y. mokesčių mokėtojai. Visas privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetas – apie 4,4 mlrd. litų. Tai be valstybės investicijų programos, be ES paramos lėšų, be mokamų paslaugų, be labdaros ir be to, kuo atsidėkojame asmeniškai. Kiek tai yra iš viso, daug tai ar mažai, kiek žmonės išleistų pinigų medicinai, jei mokėtų vieną kartą, o ne tris keturis, to, deja, neįmanoma pasakyti.

Iliuzija, kad medicina nekainuoja vos pradėjo blankti tada, kai nuo valstybės biudžeto buvo atskirtas privalomojo sveikatos draudimo fondas (PSDF). Gera žinia - politikai svarsto atskirti privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo gyventojų pajamų mokesčio. Tai būtų tik formos reforma, bet sveikatos sistemos skaidrumui ji taip pat labai svarbi.

Mokėdami dalį gyventojų pajamų mokesčio į sveikatos draudimo fondą tampame apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu. Tačiau neturime sutarties nei su už mūsų gydymą apmokančiomis ligonių kasomis, nei su gydymo įstaigomis, ir teisės aktai nepasako, kokių paslaugų paketą privalome gauti už mūsų sumokėtas privalomo sveikatos draudimo įmokas. Teoriškai, lyg ir galima nemokamai gauti visą sveikatos priežiūrą, o praktiškai – ne visiems, ne nuo visų ligų ir ne visose įstaigose.

Politikai trokšta pasakyti žmonėms - jūs esate apdrausti nuo visko, pinigai seka paskui ligonį. Tačiau tai reikštų, kad būtų panaikintos kvotuojamos paslaugos, o finansavimo sutartys sudaromos tada, kai gydymo įstaigą pasirenka apdraustasis, tų sutarčių apimtis apspręstų apdraustieji pacientai. Tai taip pat reikštų, kad esamų PSDF lėšų pritruks jau po kokio mėnesio kito. Bankrotas, o jo negalima leisti! Būtų galima įvesti (o iš tikro tai legalizuoti) priemokas, tačiau tai irgi tabu!

Jei kuris nors sveikatos ministras išdrįstų apibrėžti tas paslaugas, kurių teikimui visiems apdraustiesiems pakaktų esamų sveikatos draudimo lėšų – paaiškėtų, kad visi mes turime teisę tik į mažą dalį tų paslaugų, kurias vieni gauna nemokamai, kiti laukia eilėse, treti neiškentę susimoka patys. Bet juk šią paslaptį išdavęs ministrą ir jo partiją ištiks politinis bankrotas, to irgi negalima leisti! Nuo ko mes esame apdrausti privalomuoju draudimu, o kam turėtume apsidrausti papildomai –  tabu. Brandinami tik tie pakeitimai, kurie naudingi „sistemai“, tačiau ne apdraustajam. „Sistema“ - tai sovietinę nomenklatūrą primenantis darinys, galų gale ne tiek svarbu kas jam priklauso, kiek svarbu tai, kad paciento ten tikrai nėra.

Turbūt nėra sunkiau išjudinamos reformos nei sveikatos srityje. Pensijų reforma prasidėjo, švietimo reforma neprasidėjo, bet bent jau tvyro ore. Sveikata – brangiausias mūsų turtas – po dūmų uždanga, slepiančia ištobulintą pinigų dalinimo mašiną – tam tikroms įstaigoms, pagal kvotas, be jokios žinomos ir visiems vienodos tvarkos, tiesiog tam davė, o... Dalijami milžiniški pinigai, mes svaiginami kalbomis apie nemokamą mediciną.

Pinigų dalinimo mašina dirba „sistemai“. Mes gal ir norėtume gydytis privačioje sveikatos priežiūros įstaigoje, tačiau kaip taisyklė šios gydymo įstaigos yra diskriminuojamos, sudarant sutartis dėl paslaugų apmokėjimo. Net kompensuojamų vaistų recepto apdraustasis negali gauti privačioje gydymo įstaigoje, jei ši neturi sutarties su TLK dėl paslaugų teikimo. Medicinoje mes nesirenkame, „sistema“ renkasi mus.

Sveikatos reforma - kaip tas laimės žiburys, kas kopė, visi žuvo. Net darbo grupės parengti Tolesnės sveikatos sistemos plėtros 2008-2015 metmenys, būdami tik vidutiniškai progresyvūs – tėra tik autorinis kūrinys, o ne sveikatos politikos dokumentas. Seiman susiruošusių partijų, ypač tų, kurioms priklauso ar prijaučia valstybinių  gydymo įstaigų vadovai, programos sveikatos srityje stato antkapius tokiai sveikatos priežiūrai, kuri būtų skirta apdraustajam. Ir toliau svaigstame nuo nemokamos medicinos.

Visa šis nemokamos hipnozės seansas ne šiaip sau, o todėl, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrėtume. Nes juk nemokama. Kad nieko nereikalautume. Ir apskritai, kad nesikištume į „sistemą“ ir duotume jai šventą ramybę. Nes sritis juk tokia socialiai jautri – vos paliesi, nudegsi. O ji ir toliau dalintųsi pinigus, sakydama, kad valstybinis privalomas sveikatos draudimas yra pigiau administruojamas nei privatus. O kad pigiai ir prastai „išadministruojami“ keturi  milijardai – kam gi tai rūpi. Juk čia jau prasidėjusi nemokamos medicinos zona.

Padėtis sveikatos priežiūroje bloga ne medicinine prasme (gal ir šia, bet nesu kompetentinga spręsti), bet dėl jos valstybinio organizavimo. Privalomojo sveikatos draudimo sistema yra išsigimusi į „sistemą“, kurioje nėra nei draudimo, nei konkurencijos, nei kainų, nei vadybos, nei rezultato, nei pasirinkimo. Tokia padėtis nėra be išeities. Ji turi aibę skirtingo gylio ir pločio išeičių. Nuo minimalių pakeitimų esamos sistemos rėmuose, vienodų privačių ir valstybinių gydymo įstaigų sąlygų užtikrinimo iki privataus privalomo sveikatos draudimo. Keisis Seimas, formuos naują Vyriausybę, šioji kurs programą. Pažiūrėsime, kiek sveiko proto, valios, nepaperkamumo, nepaklusimo „sistemai“, o tarnavimo žmogui, o kiek nemokamos medicinos svaigulio pademonstruos naujoji valdžia.