M.Moore‘as: kapitalizmas išdavė amerikiečius

Jis tenkino visas jos užgaidas. Ji dainavo jam ditirambus. Aistringa meilė buvo abipusė. Bet po to godumas paėmė viršų, ir prasidėjo košmaras.

JAV režisierius Michaelas Moore‘as savo naujame filme pasakoja apie nelaimingą meilę kapitalizmui.

Demaskuotojas ar manipuliatorius?

Kapitalizmas esą skatina laisvą prekybą ir apdovanoja verslumą, bet iš tikrųjų kursto godumą, pavydą ir savanaudiškumą. Sutinkate su tuo? Tuomet pažiūrėkite M.Moore‘o demaskuojančią juostą „Kapitalizmas: meilės istorija“ ir dar kartą įsitikinsite, kad esate teisūs. Nesutinkate su tuo, kad kapitalizmas yra blogis? Ką gi, M.Moore‘as jūsų neįtikins. Bet patirsite didelį malonumą, galėdami nuplėšti kaukę pačiam demaskuotojui, rašo Vokietijos transliuotojo „Deutsche Welle“ interneto svetainė.

Tyras objektyvumas, kaip žinia, nėra jo dorybė. Svarbiausias M.Moore‘o ginklas – polemika. Paprasto darbininko sūnus su beisbolo kepure mėgsta tirštinti spalvas ir kurstyti aistras. Jis demaskuoja neteisybę, bet pats lengvai manipuliuoja tiesa. Už tai jį galima mylėti arba nekęsti. Bet reikia atiduoti jam pagarbą. M.Moore‘as iš esmės visuomet būna teisus. O gal jūs iš tikrųjų galvojate, kad Amerika yra beribių galimybių šalis visiems, kas joje gyvena?

Bankininkai pasiekė savo

Kurį laiką Amerika gyveno puikiai, savo pasakojimą pradeda M.Moore‘as. Kai jis buvo vaikas, Jungtinės Valstijos klestėjo. Turtingieji sąžiningai atiduodavo liūto dalį savo turtų valstybei, bei dėl to netapdavo skurdesni. Paprasti amerikiečiai draugiškai dirbo, pirko namus, automobilius, televizorius ir kavos virimo aparatus. Visiems buvo gerai. Amerikiečiai dievino savo kapitalizmą. Bet per patį šios meilės aferos įkarštį į Baltuosius rūmus atėjo žmogus vardu Ronaldas Reaganas.

Trečiarūšis Holivudo aktorius su spindinčia šypsena pakerėjo visą pasaulį, o Volstrito žaidėjai gavo tai, ko norėjo, teigia M.Moore‘as. Perversmas buvo įvykdytas be priekaištų. Naivūs amerikiečiai plojo amžiaus sandoriui, kuris aukštyn kojomis apvertė jų gyvenimą. Bankai ir koncernai pasiekė tai, ko troško: privertė kapitalizmą tarnauti jiems ir gavo beveik neribotą valdžią valstybėje.

Išsivysčiusios plutokratijos šalis

Kaip tai įvyko? M.Moore‘as pateikia skaičius, faktus, ištraukas iš slaptų dokumentų ir naujienų laidų epizodus, kuriuose šalia politikų šmėsčioja vis tie patys veidai iš bankininkų sluoksnio. Lėtai, bet užtikrintai Amerika virto iš demokratijos į plutokratiją.

Ir metamorfozė įvyko: šiandien vienas procentas turtingiausių amerikiečių valdo daugiau turtų, nei kiti 95 proc. JAV piliečių. Turtuoliai toliau lobsta, nepaisant ekonominių sunkumų. Kaip jie sugeba tai daryti? Labai paprastai. Reikiamu momentu į tautą kreipiasi JAV prezidentas (R.Moore‘as pasakoja apie George‘ą W.Bushą – red. past.) ir piešia kraupų vaizdą, kaip artėja recesija, pinigai senka, o amerikiečiai prarandą darbą.

Volstrito kazino

Žiniasklaida užkibo ant kabliuko. Netikėtai užkluptas Senatas, nespėjęs visko išanalizuoti, uždega žalią šviesą. Greitai atvažiuoja sunkvežimiai ir išveža iš valstybės iždo 700 mlrd. dolerių mokesčių mokėtojų pinigų biržoms ir bankininkams gelbėti. Kad šie galėtų toliau vykdyti azartinius lošimus, kurie Jungtinėse Valstijose legalizuotas tik dviejose vietose: lošimų sostinėje Las Vegase ir Volstrito biržoje.

Kas tai per verslas? M.Moore‘as klausia tų, kurie tuo užsiima kiekvieną dieną. Suprasti to neįmanoma. Išvestinių finansinių priemonių (angl. derivatives) ir kitų biržos azartinių lošimų esmė yra ta, kad žaidėjas niekuomet nepralaimi. Nes jis sudarė dar vieną lažybų sutartį ir pastatė už savo pralaimėjimą. Vis dar neaišku? Nieko baisaus. Volstrito biržos finansininkai patys negali paaiškinti, kuo jie užsiima. Bet M.Moore‘as nenusileidžia.

Pamiršta svajonė

„Kur mokesčių mokėtojų pinigai, suteikti bankininkams, kad jie galėtų toliau žaisti savo azartinius žaidimus?“ – klausia M.Moore‘as senatorių. Atsakymas: „Nežinau.“ „Kur mūsų pinigai“, – klausia režisierius pačių finansininkų. Pašnekovai kitame laido gale numeta ragelį. Tuo tarpu naujienų laidose toliau pasakojama apie milijonines premijas, išmokėtas aukštiems bankininkams.

M.Moore‘as stojo į pusę tų, kuriems kapitalizmas šiepia savo dantis. Dar visai neseniai eilinis amerikietis šventai tikėjo tuo, kad jeigu ne šiandien, tai rytoj jam pavyks atsistoti ant kojų. Bet kai iš tavęs atima namus ir pajamas, atsisako gydyti, iš staigios mirties pelnosi privačios kompanijos, o politikai patys nežino, ką daro, – ar dar galima tikėti amerikietiška svajone?

O ji buvo ranka pasiekiama. M.Moore‘as anapus rado žymiausią savo idėjų šalininką. Tai Franklinas Rooseveltas. Likus metams iki mirties 1945 m. 32-as JAV prezidentas paskelbė Antrąjį teisių bilį, kuris turėjo užtikrinti kiekvienam amerikiečiui teisę į būstą, darbą, švietimą ir medicinos paslaugas. F.Rooseveltas nespėjo padaryti taip, kad Antrasis teisių bilis taptų įstatymu. Po jo irgi niekas to nepadarė. Štai kodėl amerikietiškas kapitalizmas šiandien žvėriškai šiepia dantis, sako M.Moore‘as. Kol kas niekam nepavyko to pademonstruoti taip akivaizdžiai, kaip skandalingam režisieriui.