Mažiausiai už šilumą moka tauragiškiai

Šilumos ir kitų komunalinių paslaugų kainos skirtinguose šalies regionuose skiriasi dvigubai, o pigiausia šią žiemą bus gyventi Tauragėje.

Savaitraščio "Veidas" atliktas tyrimas parodė, kad šilumos kaina Prienuose ir Tauragėje skiriasi beveik du kartus. O štai Joniškyje, Prienuose ir Akmenėje karšto vandens kainos dvigubai "karštesnės" nei Molėtuose.

Kretingiškiai už kubinį metrą šalto vandens moka tiek pat, kiek druskininkiečiai už du kubinius metrus, o prieniškiams kubinis metras šalto vandens atsieina tiek, kiek Šalčininkų gyventojai moka už tris kartus didesnį kiekį.

Didžiausias ir mažiausias šilumos bei kitų komunalinių paslaugų sąskaitos apskaičiuotos pagal tipinį 60 kvadratinių metrų ploto butą nerenovuotame senos statybos daugiabutyje, laikydamas, kad bute gyvena du gyventojai, iš kurių kiekvienas per mėnesį sunaudoja 1,5 kubinių metrų karšto ir 2 kubinius metrus šalto vandens.

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis, senos statybos nerenovuoto namo 60 kvadratinių metrų butui apšildyti šildymo sezono metu vidutiniškai reikia 1500 kilovatvalandžių šilumos energijos. Tokie butai sudaro 55,7 proc. (390 tūkst.) visų būstų ir juose gyvena apie 1,17 mln. šalies gyventojų.

Šilumos energiją Prienų, Trakų, Ukmergės ir Akmenės miestams, kurie atsidūrė didžiausias sąskaitas gaunančiųjų dešimtuke, teikiančios bendrovės "E-energija" generalinis direktorius Virginijus Strioga leido suprasti, kad tos savivaldybės, kurios su bendrove bendradarbiauja, turi mažesnes kainas, o tos, kurios priešinasi privačiam sektoriui, moka daugiau.

V.Strioga tikina, neva jau ne vienus metus savivaldybėms siūloma pritarti investicijoms į katilinių pritaikymą biokurui naudoti, tačiau vietos valdžia esą su privačiu sektoriumi nebenori bendradarbiauti.

Lietuvos energetikos konsultantų prezidentas Valdas Lukoševičius aiškina, kad kai praėjusio dešimtmečio pradžioje vyko šilumos ūkių reformos, niekas neteikė jokių rekomendacijų, kokį kurą pasirinkti. Dalis miestų nuėjo dujų keliu, pvz., Akmenė, Ukmergė Prienai. Šiuose miestuose privačios kompanijos ėmė statyti dujinius katilus. Kadangi šie miestai nedideli, šilumos brangimą lėmė ne tik padidėjusi dujų kaina, bet ir dujų iki miestų transportavimo kaina. Tokiuose miesteliuose kaip Pakruojis bendra dujų kaina su transportavimu yra viena didžiausių.

Dabar iš modernių dujinių katilinių bandoma padaryti kūrenamas biokuru, tai rodo Akmenės pavyzdys. Tačiau, pašnekovo teigimu, tai lems dar didesnius tarifus, nepaisant to, kad biokuras yra perpus pigesnis. Mat dujiniai katilai jau yra pastatyti, jų sąnaudos, amortizacija ir investicijos jau įtrauktos į šilumos tarifus, o šalia šių dujinių įrenginių diegiamos brangios biokuro deginimo investicijos, kurios taip pat bus įskaičiuotos į tarifą.

Pasak eksperto, sakyti, kad savivaldybių rankose esančios šilumą tiekiančios bendrovės tvarkosi ūkiškiau, nes pigiau tiekia šilumą, irgi negalima. Mat jeigu įmonė nieko nedaro ir eksploatuoja senus įrenginius, tai kyla klausimas, kiek dar tai tęsis ir kiek vėliau vartotojams už tai reikės sumokėti.

Esą reikia žiūrėti konkrečiai, iš ko susideda šilumos kaina: ar iš nugyvento, ar iš naujo turto. "Yra tik keli geri pavyzdžiai, kai ir turtas naujas, ir šiluma pigi tik dėl to, kad vyrauja biokuras. Ignalina, Molėtai, Utena - pavyzdiniai miestai, kuriuose tikrai šeimininkiškai tvarkosi savivaldybių įmonės", - teigia pašnekovas.

Kainų komisijos vadovė Diana Korsakaitė aiškino, kad šilumos kainų skirtumus sudaro trys veiksniai: kuras, investicijos ir įmonės dydis - esą kuo didesnė įmonė, daugiau vartotojų ir tinklas naudojamas intensyviai, šilumos kaina yra mažesnė.

Pasak D.Korsakaitės, visos sąnaudos, kurias šilumos tiekėjai prašo įtraukti į tarifus, yra prieš tai derinamos su savivaldybėmis. Todėl gyventojams tenkanti didėjančių šildymo kainų našta pirmiausia priklauso nuo vietos valdžios ūkiškumo tvarkantis savo įmonėse bei derantis su privačiais investuotojais.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija informuoja, kad nustatydama šilumos kainas ji reguliuoja tik 35 proc. tiekėjų sąnaudų (likusią šilumos tarifo dalį sudaro kuro kaina) ir esą laikosi principo, kad šilumos kainą turi sudaryti tik būtiniausios sąnaudos.