Lietuviškos aludarystės tradicija gimė Kaune

Ar kada susimąstėte, kas sieja Arthurą Guinnessą, Gerardą Adriaaną Heinekeną, Fredericką Millerį bei Iserą Berą Volfą ir Ferdinandą Engelmaną?

Šie žmonės kadaise sukūrė alaus legendas, jų įsteigtos alaus daryklos, pavadintos aludarių vardais, tapo savotiškomis šalies ambasadomis: „Guinness“ – Airijos, „Heineken“ – Olandijos, „Miller“ – Jungtinių Amerikos Valstijų. Šiandien, ko gero, šiek tiek pamiršta, bet tarpukariu tokia ambasada Lietuvoje buvo tapusi alaus darykla „I.B.Volfas-Engelman“. Šios daryk os Įkūrėjai Volfas ir Engelmanas jautė asmeninę atsakomybę už verdamą alų. Galbūt dėl to jų gaminamas alus buvo pats populiariausias šalyje, apie jį žinojo ir užsienis.

Aludarystės įrašas

Niujorke leidžiamas verslo laikraštis „Wall Street Journal“ 1925 m. viename savo straipsnių kaunietį alaus daryklos savininką I.B.Volfą pavadino tarpukario Lietuvos alaus karaliumi. Didis, reikšmingas apibūdinimas, kaip ir šio žmogaus ir visos jo šeimos darbai. Volfas ir jo artimieji virė populiariausią alų tarpukario Lietuvoje, bet neapsiribojo vien šia veikla. Jis buvo visuomeniškas, pilietiškas, aktyviai domėjosi gimtojo miesto ir šalies reikalais. Koks žmogus buvo I.B.Volfas, palikęs vieną ryškiausių pėdsakų Lietuvos aludarystės istorijoje, jei apie jį kalbėta net už Atlanto? Kodėl I.B.Volfo verdamo alaus pavadinime įrašyta dar viena pavardė – Engelman?

Iš tėvo – į sūnaus rankas

Daugiau nei prieš pusantro šimto metų, 1853-iaisiais, Vilijampolėje, kuri tik gerokai vėliau tapo Kauno dalimi, pirklys Rafailas Volfas įkūrė pramoninę alaus daryklą. Šis žmogus buvo laikomas pirmuoju alaus pramonininku Rusijos imperijos vakaruose, nes jo įkurtoje darykloje alus buvo verdamas naudojant moderniausią to meto išradimą – garo variklį. Įmonė ilgainiui perėjo jos įkūrėjo sūnaus I.B.Volfo valdžion. Šis alaus darykloje tvarkėsi itin sumaniai, atsakingai žiūrėjo į tėvo jam paliktą verslą, tad alaus darykla vis stiprėjo, o jame verdamas alus darėsi vis populiaresnis. Kita anuomet Kaune veikusi alaus darykla vadinosi „Engelman“ vardu, savininko F.Engelmano garbei. Ji buvo įsikūrusi netoli geležinkelio stoties besiformavusiame pramoniniame Kauno miesto kvartale (toje pačioje vietoje, kur netrukus atgims alaus darykla „J.B.Volfas-Engelman“). Visus traukiniu į Kauną atvykusius svečius neretai pasitikdavo švelniai nosį kutenantis salyklo aromatas, sklindantis iš alaus daryklos.

Susijungimas

1927 m. „Volfo“ ir „Engelman“ alaus daryklos buvo sujungtos į vieną. Atrodo, kad daryklų sujungimas visiems išėjo tik į naudą – čia verdamas alus „Volfas Engelman“ netrukus tapo pačiu populiariausiu šalyje. Įdomu tai, kad I.B Volfui ir jo kolegai nusipirkus F.Engelmano daryklą ir ją prijungus prie savosios, alaus daryklos pavadinime buvo palikta ir buvusio savininko pavardė. Galbūt šis sprendimas turėjo įtakos jos sėkmei?.. Engelmano pavardė jiems galėjo asocijuotis su sėkme, nes priminė dviejų žodžių „engel“ − angelas ir „man“ – žmogus junginį. O galbūt tai buvo gerai žinomas prekės ženklas, kurio nenorėta atsisakyti? Buvusi alaus daryklos darbuotoja Janina Valaitienė tvirtina, kad dirbti alaus darykloje buvo siekiamybė ir ši sėkmė nusišypsodavo nedaugeliui. Už darbą mokėdavo solidžią algą, be to, ir kolektyvas buvo draugiškas, šiltas, o pats daryklos valdytojas – protingas žmogus, jei sugebėjo taip gerai tvarkytis. Vestuvių dieną Janina buvo maloniai nustebinta savo darbdavio dėmesio ir dovanos. Jai buvo atsiųsta 200 litrų statinaitė alaus.

Verslininkas, kūręs eilėraščius

Išsilavinimas ilgamečiams akcinės bendrovės „I.B.Volfas-Engelman“ savininkams buvo prioritetas, dauguma jų buvo baigę studijas užsienyje arba Rusijos imperijoje. Kai kurie net buvo apsigynę daktaro laipsnius. Volfai buvo ne tik išsilavinę, bet ir nestokojo kūrybiškumo. Pavyzdžiui, I.B.Volfas būdamas 14 metų jau kūrė eilėraščius ir šie nenuguldavo į stalčius, o buvo spausdinami to meto leidiniuose. I.B.Volfas ir jo artimieji iš kitų to meto Kauno verslininkų šeimų išsiskyrė ne tik verslumu, bet ir aktyvumu visuomeninėje veikloje, bendruomeniškumu, pilietiškumu – prisidėjo prie moderniosios miesto savivaldos kūrimo, rėmė įvairias labdaros ir šalpos organizacijas, švietimo institucijas, prisidėjo ne prie vieno paminklo, pastato statybų. Kai kurie iš tų statinių, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo paminklas, Vytauto Didžiojo karo muziejus, ilgainiui tapo Lietuvos Respublikos simboliais. Volfų šeimos atstovas buvo ilgametis Kauno miesto tarybos narys, vėliau jos pirmininkas, buvo išrinktas net į II Lietuvos Respublikos Seimą.

Aludarių parašas

Tarpukario Lietuvoje darykla veikė sėkmingai ir buvo didžiausia šalyje, užėmusi iki 40 proc. tuometės rinkos. Įmonės vadovai visada atidžiai sekė technologines naujoves, rūpinosi, kad darykloje verdamas alus vartotoją pasiektų aukščiausios kokybės, o darbuotojai turėtų kuo geresnes darbo sąlygas. Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas iš pagrindų pakeitė tolesnę įmonės raidą. Likus kelioms dienoms iki valstybingumo praradimo į daryklą buvo atvežta moderni įranga ir įrengta nauja pilstymo linija. Savininkai nesitikėjo, kad susiklosčiusi padėtis taip aštriai palies jų verslą – alaus darykla bus nacionalizuota. Pakeitus alaus daryklos pavadinimą, gamyba nebuvo nutraukta, bet dešimtmečiams dingo vartotojams gerai žinomi prekių ženklai, simboliai, legenda. Tačiau visa tai nenukeliavo užmarštin, nes prieš kelerius metus atgimė alus „Volfas Engelman“, o netrukus atgims ir pati alaus darykla. Ji bus vienintelė alaus darykla šalyje, kurios pavadinime yra įkūrėjų pavardės. Šis žingsnis – tai prisiimamas asmeninis įsipareigojimas ir atsakomybė už produktą – tai tarsi parašas, padovanotas praeities.