Lietuviai lombarduose užstatytų ir žmonas?

Ekonominis sunkmetis žmonių neprivertė ieškoti kraštutinių būdų, kaip pragyventi ir užstatinėti savo brangenybių. Lombardų savininkai tvirtina, kad daiktus atnešančiųjų nedaugėja, tačiau pastebi, kad jų vis dažniau neatsiima.

Palieka lombardui

„Dirbame stabiliai, nėra svarbu – krizė ar ne, tik pastebime, kad daugiau daiktų žmonės neatsiima, o paliktieji mažiau perkami“, – dienraščiui „Sekundė“ pasakojo Stoties gatvėje esančio lombardo vadovas Dainius Banelis.

Šalia jo stalo į krūvą buvo sudėti benzininiai pjūklai, namų kino sistemos, įvairūs namų apyvokos daiktai.

D.Banelis teigė, kad daiktų, kaip užstato, imti neapsimoka, nes jie greitai atpinga. Yra rizika, kad savininkui sumokėjus už tokį daiktą didesnę sumą, o vėliau jo neatsiėmus, teks parduoti pigiau.

 D.Banelis teigė, kad pinigų pritrūkę panevėžiečiai neretai  į lombardą atneša ir dėvėtų drabužių, tačiau lombardo darbuotojai juos atsisako paimti.

„Iš pradžių nauji gaminiai būna brangesni, o vėliau atpinga. Pavyzdžiui, plazminiai televizoriai.  Anksčiau jie kainavo keliolika tūkstančių litų, o dabar tokį už du tūkstančius litų gali nusipirkti“, – tikino D.Banelis.

Lombardui didžiausią pelną atneša nuolatiniai klientai. Su tokiais neretai sudaromos metinės sutartys, o jų biografijos lombardų darbuotojams neretai būna gerai žinomos.

„Žmonės daiktus neša ne iš gero gyvenimo, tačiau mes neklausiame, kodėl jie tai daro. Vieni galbūt vaistus už gautus pinigus perka, kiti „pachmieliuką“ padaryti nori, sunku pasakyti. Nemažai žmonių pensinio amžiaus“, – apie klientus kalbėjo D.Banelis.

Procentai – derybų objektas

Brangiausias lombarduose imamas užstatas nekilnojamasis turtas, tačiau šiais laikais retas kuris ryžtasi rizikuoti savo namais. Visai kitokią situaciją D.Banelis prisiminė buvus prieš gerą dešimtmetį.

„Mums tinka ir nekilnojamasis turtas. Anksčiau jo daugiau užstatydavo, dabar to nebėra. Prieš nekilnojamojo turto kainų burbulą būdavo sunkiau gauti paskolą, tai žmonės užstatydavo jį“, – teigė D.Banelis.

Lombardų darbuotojai sulaukia ir gana keistų, originalių pasiūlymų. Apie juos vėliau pažįstamiems tenka papasakoti su šypsena.

„Būna tokių, kurie paklausia, ar į lombardą priimsim jų žmonas“, – juokdamasis sakė D.Banelis.

Už sumokėtą užstatą lombardai ima procentus, jie priklauso nuo užstatomo daikto vertės – kuo jis vertingesnis, tuo procentai mažesnis. Juos neretai lemia ir mokėjimas derėtis, dydis svyruoja nuo 4 iki 20 procentų.

Lombarde sutiktas bedarbis panevėžietis, norėjęs likti nežinomas, pasakojo, kad atnešė užstatyti savo nešiojamąjį kompiuterį, po poros savaičių jį ketina atsiimti.

„Darbo neturiu jau pusę metų, trūksta pinigų, tikiuosi kompiuterį susigrąžinti“, – kalbėjo vyras. Jis tikino į lombardą užsukęs pirmą kartą.

Aukso nepalieka

Kai kurie miesto lombardai priima tik brangenybes.

 „Priimame tik auksą, pastaruoju metu jo atnešama mažiau. Labiausiai vertinamas ir dažniausiai atnešamas auksas yra rusiškas, būna ir turkiško, bet jo pasitaiko labai retai. Mes imame dvidešimt procentų. Jei užstatas yra 100 litų, žmonės po mėnesio turi atiduoti 120 litų“, –  paaiškino Respublikos gatvėje esančio lombardo darbuotoja Dalia Rainytė.

Kaip pasakojo moteris nėra buvę, kad auksinius papuošalus kas nors būtų užstatęs dideliais kiekiais,  daugiausia vienu metu buvo atnešta dešimt gramų tauriojo metalo.

Lombardo darbuotoja teigė, kad retas panevėžietis nesusigrąžina papuošalų. Gavę pinigų jie grįžta atsiimti savo vertybių.

„Kai kurie auksinius papuošalus palieka, bet tokių mažuma“, – teigė D.Rainytė.

Darbuotoja tvirtino, kad lombardo klientai dažniausiai yra tie patys žmonės.

Statybininkų gatvėje esančio lombardo savininkas Vitalijus Glemža teigė nepastebintis jokių naujų savo verslo tendencijų. Daugelis klientų yra nuolatiniai, likę nuo senų laikų, o naujų neatsirado.

„Beveik visus savo klientus pažįstu, nes visi tie patys. Dažniausiai užstato telefonus ir auksinius dirbinius. Buitinę techniką imu tik naujesnę, nes senesnės gali nebeturėti, kur padėti. Vogtų daiktų nepriimame, nes mus akylai tikrina policija, kartais net porą kartų per dieną“, – teigė lombardo savininkas.

Jis tvirtino, kad klientų sumažėjo užsidarius „Ekrano“ gamyklai – dalis panevėžiečių išvažiavo dirbti į užsienį.

„Geriausiai verslas eina tuomet, kai žmonės turi darbo, o algos vėluoja, tada pritrūkę pinigų jie užstato savo daiktus“, – teigė V.Glemža.

Parduoti – į komisą

Kitas būdas norint gauti papildomų pinigų – nunešti savo daiktus į komiso parduotuvę. Šiuo metu Panevėžyje yra kelios komiso pagrindais veikiančios parduotuvės, tačiau, skirtingai nuo lombardų, čia daiktai atnešami galutinai apsisprendus juos parduoti.

Nors populiariausios komiso parduotuvės Panevėžyje buvo prieš 20 metų, tačiau dabartiniai komisų savininkai teigia, kad ekonominis sunkmetis jų verslui palankus.

„Žmonės neša viską. Labiausiai – drabužius. Dar indus, pačiūžas, slides, vaikiškus daiktus. Tai labai susiję su sunkia ekonomine būkle“, – tikino Nemuno gatvėje esančios parduotuvės viena iš savininkių Sandra Straževičienė.

Komiso prekių kainas nustato patys daiktų savininkai. Už jį parduotuvė ima dešimties procentų mokestį. Nuo 50 litų imamas fiksuotas 5 litų mokestis. Be per komisą parduodamų prekių, parduotuvėje prekiaujama ir dėvėtais drabužiais iš užsienio, tačiau S.Straževičienė pastebi, kad komiso prekės populiaresnės.

„Atrenkame geresnes komiso prekes, o dėvėtų užsienietiškų gaminių žmonės nelabai nori. Pabodo, o galbūt todėl, kad jie dezinfekuotos. Atnešantys prekes žmonės nedejuoja, kad neturi pinigų, tik kai atsiima pinigus prisipažįsta piniginėje nebeturėję nė lito“, – teigė S.Straževičienė.

Moteris pasakojo, kad mintis atidaryti komiso parduotuvę kilo pamąsčius, jog ekonominio sunkmečio metu panevėžiečiai norės gauti pinigų parduodami savo daiktus.