Lietuvai daugiau grėsmės kelia senosios AE nei būsimosios

Lietuvos valdžia garsiai piktinasi, kad Rusija ir Baltarusija, neteikdamos informacijos apie savo branduolinius planus, pažeidžia tarptautines sutartis, o rusų ir baltarusių branduolinės jėgainės, numatomos statyti mūsų pašonėje, yra nesaugios. Tačiau šiandien aiškėja ir kita problema, kurią pripažįsta ir patys kaimynai. Rusai prabyla, kad europinė Rusijos dalis tapo ypatingo pavojaus zona, kurioje dešimtys galimų „fukušimų“.

Mat kurie RBMK reaktoriai turėjo būti išjungti jau beveik prieš dešimtmetį, o dar keliolikai reaktorių artėja uždarymo terminas. Todėl būtent jie kelia didesnę grėsmę, o ne naujieji, kuriuos ketinama statyti naujose branduolinėse jėgainėse ir kuriais turės būti pakeisti senieji. Ir Lietuva būtų teisi reikalaudama kuo greičiau uždaryti nesaugius, pasenusius reaktorius, kaip iš jos pačios reikalavo Europos Sąjunga.

Ekspertai Lietuvoje sako, kad vieta atominei elektrinei Baltarusijoje parinkta nelabai sėkmingai, o įvykus avarijoms Kaliningrade ar Astrave Lietuva patektų į pavojaus zoną. Todėl užuot tuščiai triukšmavus, reikėtų kalbėtis argumentų kalba, o tikėtis, kad nauji projektai bus stabdomi, mažai vilčių, praneša LTV „Savaitė“.

Lietuvos pareigūnai šaukiasi Briuselio ir net Vašingtono pagalbos, kad šie sudrausmintų „Rosatom“, užsimojusį Lietuvą iš abiejų pusių apstatyti rusiškais reaktoriais. Iš Vilniaus į Minską ir Maskvą vienas po kito skrieja pikti raštai – kaimynai kaltinami, kad pažeisdami tarptautinius įsipareigojimus neteikia informacijos.
Tuo metu branduolinės energetikos ekspertai apgailestauja, kad svarbiausias laikas jau praleistas tuščiažodžiaujant.

„Šitas klausimas „pirksim–nepirksim“ yra niekuo nepagrįstas. Ir kaip elektros tinkle pažymėti, kuri elektros energija yra pagaminta toje atominėje. Čia yra grynai politinis blefas. Manau, tokie pareiškimai demonstruoja ne rimtą nusistatymą nagrinėti tų trijų AE reikalingumą ir jų pagrįstumą, bet norą susikurti politinę reklamą ar kažką panašaus“, – sako buvęs Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos vadovas Saulius Kutas.

Giluminius geriamojo vandens klodus tyrinėjantis specialistas sako, kad abi atominių statybos vietos pasirinktos nesėkmingai. Karaliaučiuje reaktoriuje bent dviem laipsniais pašildytas Nemuno vanduo gali visiškai pakeisti Kuršių marių ekosistemą.
Baltarusių atominė Neries upės baseine gali sukelti grėsmę ne tik šalia gyvenantiems baltarusiams, bet ir daugeliui lietuvių. Anot specialisto, tokių gana pavojingų objektų negalima statyti tokioje vietoje.

„Visų pirma, užsiterštų apie tą Astravą gruntinis vanduo, toliau tas vanduo teka Neries pusėn, t.y. patektų į Nerį ir Nerimi per dieną ar kiek patektų į Vilnių – sakoma, kad čia 50 km nuo Vilniaus.

O Vilnius turi net 16 vandenviečių, kurios įrengtos ant Neries krantų ir turi labai gerą ryšį su upės vandeniu. Mūsų turima analizė rodo, kad geriamo vandens balanse 43–65 proc. yra Neries vanduo, t.y. jis prasifiltravęs per sluoksnius“, – teigia Geologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vadovas Kęstutis Kadūnas.

Tuoj po Fukušimos katastrofos aukščiausi Lietuvos vadovai trimitavo, kad „stress-testais“ nubaidys nesaugias Rusijos atomines nuo ES pašonės, tai yra nuo Lietuvos. Tačiau Europos Parlamentas į Rusijos vidaus reikalus nepanoro kištis.
Tačiau Rusijoje atvira burna kalbama, kad europinėje jos dalyje sutelkti dar sovietmečiu statyti reaktoriai jau seniai šią teritoriją pavertė pavojaus zona, kurioje dešimtys galimų „fukušimų“.

„Rusijoje seni RBMK reaktoriai dirba ilgiau nei numatyta jų projekte. Šio reaktoriaus kūrėjai, kurių tarp mūsų jau nebėra, numatė šių reaktorių 30 metų patikimumo resursą. Po išjungimo jie dar 10 metų aušta. Tik po to juos galima ardyti.
Šiandien pratęsdami šių reaktorių eksploataciją, faktiškai „suėdame“ jų aušinimui numatytą laiką, todėl atsidūrėme zonoje, kurią reaktorių projektuotojai laikė už kritinės ribos“, – portalui actualcomment.ru teigė Rusijos prezidento sudarytos Modernizacijos komisijos narys ekologas Maksimas Šingarkinas.

Gerokai senesni nei uždarytos Ignalinos atominės, RBMK reaktoriai dūzgia Baltijos valstybių pašonėje: Kursko, Smolensko, ant Baltijos jūros kranto dar 1972-aisiais pastatyta Leningrado atominė. Čia ne kartą užfiksuotos pavojingos avarijos – ir net pačiuose reaktoriuose. Artėja pensijos laikas antrosios kartos reaktoriams. „Rosatom“ jas turėtų pakeisti moderniais trečiosios plius kartos VVER reaktoriais. Tokie statomi naujojoje Leningrado, Novovoronežo atominėse ir naujoje atominėje Karaliaučiuje.
Didžiulę grėsmę aplinkinėms valstybėms kelia ir Rusijos atominių laikinosiose saugyklose sukauptas panaudotas branduolinis kuras. Jo čia beveik 19 tūkst. tonų.

„Kai pilname plutonio ir urano kuro Fukušimos III energijos bloke įvyko visiškas kolapsas, kuro saugykloje viskas išsilydė. Ten viskas sugriuvo, radioaktyvus skystis tekėjo į vandenyną. O Leningrado AE saugykla avarine buvo prieš dešimtmetį. Iš jos taip pat sunkėsi skysčiai. Naujos nėra, tik suremontavo senąją. Šiandien Rusijoje yra objektų, kurių būklė panaši į Fukušimos ir ji bet kuriuo metu gali tapti kritiška“, – tvirtina M. Šingarkinas.

Visai neseniai dėl Briuselio spaudimo klusniai sutikusi anksčiau nei planuota uždaryti savo Ignalinos atominę, Lietuva taip pat turi moralinę teisę reikalauti, kad Rusija taip pat panaikintų sovietmečio palikimą: senas nesaugias ir nežinia kokios statybos kokybės atomines. Mes turime teisę prašyti, kad ES netaikytų dvejopų standartų ir spaustų Rusiją nekelti grėsmės aplinkinėms šalims.

O dabar Skandinavijos pasienyje Kolos ir Leningrado atominių būklė yra rimta priežastis ES atsisakyti pirkti rusišką elektrą, nors ji ir pigesnė. Tačiau būtent iš Leningrado atominės Baltijos jūros dugnu nutiestos jungtys į Suomiją ir Norvegiją.  
Tarptautiniai ekspertai jau patikrino kai kurias Rusijos atomines. Rezultatai kol kas slapti, tačiau „Rosatom“ vadovai nebeslepia, kad gali tekti paankstinti kai kurių reaktorių uždarymą. O tai šimtus milijardų dolerių sieksiančios išlaidos ir rūpestis dėl galimo energijos trūkumo.

Todėl Rusija forsuoja naujų elektrinių statybą savo europinėje, centrinėje dalyse ir vakariniame Karaliaučiuje. „Rosatom“ greičiausiai neatsisakys plėtoti ir projekto Astrave, jei atsiras bankas, nebijantis skolinti bankrutuojančiai Baltarusijai.
Tuo metu žinovai vienu balsu tvirtina, kad po Fukušimos padidėjus reikalavimams, saugesnių vakarietiškų reaktorių kaina šoktels net trečdaliu, todėl ir Lietuvai gali tekti skaičiuoti iš naujo.


Šiame straipsnyje: atominė elektrinė

NAUJAUSI KOMENTARAI

666

666 portretas
taigi pateike savai prunskienei

Kęstas

Kęstas portretas
Vokietija atsisako atominių elektrinių, kurios dabar duoda ketvirtadalį vokiečių sunaudojamos elektros energijos. Vokietija pakeičia tai saulės, vėjo ir biologinių medžiagų energija. Kaip tai atrodo? Vokietijos gyventoja elektromobiliu atvažiuoja į darbą. Kol ji dirba, saulės ar vėjo generuojama elektros energija yra superkama iš gyventojų ir parduodama tos dirbančiosios automobiliui pakrauti. Jei ši Vokietijos pilietė nori ir gali, ji jos namų valdose taip pat gamina elektros energiją, kurią superka bendras tinklas. Sumaniai valdomas, toks tinklas perduoda energiją iš ten, kur ji pagaminama, įskaitant ir biologinių medžiagų pagrindu generuojamą energiją, į ten, kur yra jos poreikis. Vokietija vysto vandenilio gamybą, naudojant saulės ir vėjo energiją. Tas vandenilis ir yra pagrindinės energijos atsargos. Vokiečiai išplečia tokios ekonomikos mastą, todėl šių technologijų kainos krenta. Tai vokiečių ir, manyčiau, visų mūsų ateitis. Anglies dvideginį atmosferoje kaupiančios technologijos yra vis labiau ribojamos ir toliau brangsta. Galų gale reikia mokėti tikrą kainą ir už branduolinių atliekų saugojimą. Pigiai niekas nenori jas priimti. Vokiečiams ši ateitis prasideda šiandien. Jie neslepia galvas į radioaktyvų smėlį, o drąsiai eina pasitikti tą ateitį. Mes gi gyvename jų vakarykščia diena. Bandome nusipirkti didžiulę atominę elektrinę, užkraudami jos draudimo riziką mūsų mažai valstybei ir mūsų vaikams. Jokia draudimo kompanija neturi pakankamai kapitalo tokio brangiai kainuojančio įvykio, kaip galima atominės elektrinės avarija, draudimui. Tai turi daryti mūsų valstybė. Ar tikrai norime imtis šio brangaus draudimo? Ar tikrai norime turėti dar vieną monopoliją šalyje ir mokėti už elektrą dar brangiau, negu mokame dabar. Monopolijos mažose valstybėse naudojasi padėtimi ir užlaužia kainas. Palyginkime benzino, kurį perkame iš monopolistų, kainas Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose. O ką mes galime padaryti kitaip? Ar įmanoma atsisakyti rizikos smarkiai užteršti mūsų aplinką? Galime peršokti per vystymosi stadiją. Afrikoje ir kitose vargingose pasaulio dalyse nėra pakankamai išvedžiotų telefoninių linijų, nėra ir pakankamai banko skyrių. Tų kraštų žmonės nekopijuoja laidų vedžiojimo ir bankų skyrių statymo. Jie masiškai naudojasi mobiliaisiais telefonais ir mobilia bankininkyste su tų telefonų pagalba. Afrikiečiai taip sugeba peršokti kelias vystymosi stadijas. Nejaugi mes nesugebėtume peršokti vieną, panaudodami mūsų kuklius resursus toms pačioms technologijoms, kuria atpigina Vokietijos ekonominis aktyvumas? Kartu vokiškas decentralizuotas energijos gaminimas sukurtų Lietuvoje žymiai daugiau pastovių darbo vietų, negu didžiulis atominis kompleksas, valdomas keleto žmonių, užsilikuių Lietuvoje nuo okupacijos laikų. Paklauskime dar kartą A.Kubiliaus, A.Sekmoko ir kitų atominės energetikos Lietuvoje entuziastų. Ar tikrai norime dabar pradėti tai, ką jau baigia daryti labiausiai išsivysčiusi, ekonomiškai stambiausia ir sėkmingiausia valstybė mūsų kaimynystėje, Vokietija? Akmens amžius pasibaigė ne dėl akmenų trūkumo. Iškastinio kuro amžius baigiasi ne dėl iškastinio kuro trūkumo. Vokietijos sprendimas rodo to amžiaus pabaigą. Norite likti akmens amžiuje? Prašom. Bet nedejuokite, kad jus išstumia danų kiaulės.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių