Lietuva – Finansinių sandorių mokesčio spąstuose?

Europos Komisijos intensyviai stumiamas Finansinių sandorių mokestis (FSM) gali tapti dar viena skyle netvirto Lietuvos nepaskolinės finansų rinkos laivelio korpuse, o pagrindinis FSM propaguotojas, Europos komisaras Algirdas Šemeta, atrodo, pamiršo tiek Šiaurės šalių patirtį panašų mokestį taikant, tiek skirtingą tokio mokesčio poveikį skirtingai išplėtotoms finansų rinkoms. Lietuvos finansų rinkų instituto ekspertų išvada vienareikšmė – Lietuva pakliūva į sąrašą šalių, kurių finansų rinka dėl  FSM nukentės labiausiai.

„Mokestis sumanytas kaip bausmė už 2008 metų pasaulinę finansų krizę, darant prielaidą, kad už tai turi mokėti visa finansų rinka ir tokiu būdu mėginant kompensuoti valstybių išlaidas finansų sistemos gelbėjimui. Mechanizmas galėtų veikti tik tuomet, jei mokestis taptų globalus, tačiau ir tuomet labiau nukentėtų mažiau išplėtotos rinkos. Dabar gi mums siūloma situacija, kai Lietuva, kurios finansų sistema nebuvo gelbėjama ir niekaip neprisidėjo prie globalios krizės, FSM turėtų įsivesti, o JAV, kurios sistemoje krizė prasidėjo – ne. Situacija, atvirai sakant, absurdiška“, – sakė Lietuvos finansų rinkų instituto direktorė Gerda Žigienė.

Negana to, pagal ekonomikos teoriją, sąnaudų augimas perkeliamas ant vartotojo pečių, todėl galutiniu Europos Komisijos siūlomos bausmės objektu taps paprastas finansų rinkos paslaugų vartotojas. Tai yra tas pats vartotojas, kuris jau nukentėjo dėl globalios finansų krizės. Švedijos Lundo universiteto profesoriaus Larso Oxelheimo skaičiavimais, dabartinis trisdešimtmetis, išeisiantis į pensiją 65-erių ir turėdamas 5% pelningumo pensijų fondą gaus 5% mažesnę pensiją dėl finansinių sandorių mokesčio.

Šiaurės šalys FSM idėją vertina skeptiškai ir tai nestebina – Švedija 1984 metais įvedė FSM, o 1991 metais jį panaikino dėl žalos šalies finansų rinkai. Įvedus mokestį vietos rinkoje ateities sandorių prekybos apimtis smuko 98%, opcionų prekyba krito iki nulio, obligacijų prekyba smuko 80%; bendrai apie 50% Švedijos biržos prekybos buvo perkelta į Londono biržą. Iš viso FSM mokesčio buvo surinkta mažiau nei 5% Švedijos finansų ministerijos prognozuotų apimčių. Suomijoje panašus mokestis dėl tokių pačių priežasčių panaikintas 1992 metais.

Galima prognozuoti, kad Lietuvoje įvedus FSM finansinio tarpininkavimo paslaugos dėl rinkų mobilumo iš Lietuvos gali būti perkeltos į Šiaurės šalis ir tai būtų gniuždantis smūgis ir šiaip jau sekliai šalies kapitalo rinkai. Netektume investicijų ateinančių per kapitalo rinką, neliktų alternatyvos bankų paskoloms.

„Lietuvos finansų rinka nuo pat jos formavimosi pradžios vystėsi neproporcingai ir šiuo metu mes matome pakankamai brandžią bankininkystės sistemą, bet vis dar vaikystės problemomis gyvenančią nepaskolinę finansų rinkos dalį – kapitalo rinką. Jos plėtrą reikėtų skatinti ir aktyvinti, o ne taikyti parodomąsias bausmes, kurios rinkos brandą gali visiškai sustabdyti. Lietuvos finansų rinkoje dominuoja bankų paskolos ir indėliai, todėl įvedus FSM visoms kitoms finansavimo-investavimo alternatyvoms būtų užkirstas kelias. Apskritai, papildomas mokestis skaudžiausiai kirstų atviroms, nebrandžioms ir seklioms finansų rinkoms“, – pažymėjo G. Žigienė.

Pagal Nasdaq OMX Vilniaus biržos 2012 metų apyvartą akcijomis ir obligacijomis biržoje ir už biržos ribų, potenciali šių sandorių mokesčių suma neviršytų 5,6 mln. litų. Tačiau įvedus mokestį, apyvarta sumažėtų, atitinkamai mažėtų ir potenciali surenkamo mokesčio suma.

„Įvykiai Europos ekonomikoje reikalauja susitelkimo, integracijos ir vieningų sprendimų. Tuo tarpu FSM kelia sumaištį ir didina konfrontaciją tarp jį įsivedusių ir neįsivedusių šalių, todėl Lietuvos sprendimas turėtų būti priimtas tik gerai pasvėrus riziką ir įvertinus galimą naudą bei žalą. Pirminiai vertinimai labai aiškiai rodo, kad  neigiamų faktorių esama gerokai daugiau nei teigiamų“, – konstatavo G. Žigienė.