Kiaulių fermos šeimininkas: tikiuosi kada nors gyventi gerai

Mėšlinuose garduose besivartančios paršavedės ir greta - kunkuliuojantis arbatinukas. Panevėžio rajone esančios Miežiškių seniūnijos Trakininkų kaimo ūkininko Leono Chmieliausko gyvenimas verda fermoje, rašo dienraštis "Sekundė" .

Dalijasi su gyvuliais

Mėšlo kvapas jam netrukdo gyvulių kaimynystėje nei ilsėtis, nei išsivirti pietus. Kol ant senutėlės sofos prisėdęs šeimininkas užkandžiauja, pro gardo plyšį knysles kiša kiaulės, o į lėkštę taikosi ant sofos užplasnojusi višta.

Kur ieškoti vietinių Lionka šaukiamo ūkininko, parodys bet kuris sutiktas miežiškietis. L.Chmieliauskas apylinkėse garsėja ne tik kaip retų veislių paukščių ir gyvulių mėgėjas, bet ir keistu savo gyvenimo būdu. Kone prieš dešimtmetį tėvų namus į gyvenimą fermoje su gyvuliais iškeitęs vyras neslepia svajonių dar pasimėgauti  prabanga - pasistatyti didžiulį namą, įsigyti televizorių per visą sieną ir važinėti šimtus tūkstančių litų kainuojančiu automobiliu.

Kol kas realybę nuo Lionkos svajų skiria šviesmečiai.

Atvykėlius pasitinka prie fermos pririšti du besidraskantys šunys. Tik ilgokai padaužius suklypusias duris pasirodo ir pats šeimininkas, lydimas dar dviejų amsinčių augintinių.

Buitis vargana

L.Chmieliauskas netikėtiems svečiams didžiuodamasis skuba aprodyti savo valdas.

„Tėvų namus nupirko valdžia, o baldus visus susivežiau. Kada nors čia bus virtuvė, svetainė, šviestuvą pasikabinsiu. Penkis kambarius fermoje reikia įrengti“, - vardijo po senais baldais užgriozdintus kambarėlius vedžiodamas ūkininkas.

Kol nėra nei virtuvės, nei svetainės, šeimininkas gyvena vienoje patalpoje su gyvuliais. Dabar fermoje kriuksi tik kiaulės su būriais paršelių ir kudakuoja vištos. Atšalus orams į pastogę iš pievų bus parvesti raguočiai - porą jaučių, dvi telyčios, trys karvės, trys veršiukai, penkiasdešimt avių, kalakutai, žąsys, antys, kumelė Briedė, pasak šeimininko, stipriausia visoje parapijoje. Dalis fermos iki lubų užversta šienu. Trakininkų kaimo gyventojas pasakoja pirkęs penkias tonas. Tik nepasisekė ūkininkui su bulvėmis - nusipirko žemėtas ir šlapias. Jau apsirūpino ir grūdais. Fermoje įsirengęs 11-os kilovatų malūną turi miltų ir sau, ir gyvuliams.

Tarp pašarų, augintinių gardų sau kampą įsirengęs ir L.Chmieliauskas. Nemažo ūkio šeimininko buitis - skurdi. Tik sofa, užtiesta tvarkingu apklotu, dar pagalvė, krūva drabužių ir ant grindų išrikiuoti rakandai. Mėšlo kvapas vyrui netrukdo tokioje aplinkoje ir ilsėtis, ir užkąsti.

„Vanduo kavai užvirė. Ir kiaušinių, ir mėsos čia išsiverdu“, - paaiškina L.Cmieliauskas pradėjus burbuliuoti aprūdijusiam puodui.

Vyras kviečia svečius prisėsti ant sofos, dar pagarsina plyšaujančią radiją  ir skėsčioja rankomis, kad nepasirūpino saldainiais.

„Miežiškiuose dviejų aukštų didelį namą statau. Planavau per porą metų įsikurti, o užtruks dešimt. Pinigų vis neužtenka - sunku tiek užsidirbti“, - tarsi pasiteisindamas dėl neįprastos buities pasakoja L.Chmieliauskas.

Vienatvė nekankina

Pasak ūkininko, gyvendamas fermoje nieko gudraus neišgalvosi. Laikrodį jam pakeičia gaidžiai: vienas užgieda vakare, kitas - vos prašvitus, trečias - vidurdienį. Ūkininkas didžiuojasi, kad gyvieji jo laikrodžiai tokie pat tikslūs, kaip ir mechaniniai, tik retkarčiais 10 minučių anksčiau ar vėliau pragysta.

Vyriškis nė nemano skųstis tokiomis gyvenimo sąlygomis. Jam fermoje gera net žiemą.

„Svečiui čia gal ir būtų šalta, o aš prie visko pripratęs. Turiu dvi poras vailakų, kol vienus nešioju, kiti džiūna, dar porą kailinių apsivelku - man šilčiau nei jums mieste“, - tvirtina ūkininkas.

Savo fermos ir už jos plytinčių laukų L.Chmieliauskas nė už ką neiškeistų  daugiabučio patogumus.

„Mieste žmonės visą dieną sėdi prie stalo ir dirba galvos nepakeldami. O čia tokia ramybė ir gamtos gudrybė. Matydamas tokį grožį aš nors ir penkiolika dainų galiu sukurti“, - džiaugiasi šeimininkas.

Ir vienatvė šeimos neturinčio 50-mečio L.Chmieliausko nekankina. Vyras tikina ne taip ir retai sulaukiantys svečių - atvažiuoja giminaičiai iš miesto, net kunigai ir, pasak jo, komunistiniai žmonės.

„Su aparatais viską tik fotografuoja, tik fotografuoja“, - pasakoja ūkininkas.

Panas primena katė

Leono teigimu, artimieji gyvena pasiturimai: sesuo medikė, brolis - sportininkas. Tik jis vienas išsidalijus tėvų žemę pasirinko žemdirbio dalią. Paveldėjęs 20 ha, dar 8 ha išsinuomojęs, kad įstengtų nusipirkti fermą, L.Chmieliauskas pasakoja pardavęs ne tik gimtuosius namus miestelyje, bet ir fotoaparatą, ir du akordeonus.

„Iš pradžių į miestelį traukė, mat miesčioniškai buvau pratęs gyventi. Dirbau vairuotoju, mechaniku“, - prisimena.

Gausaus ūkio šeimininkas pripažįsta be pagalbininkų niekaip neišsiverstų: samdo penkis darbininkus - netoliese gyvenančią šeimą. Už darbą per dieną jiems sumokantis 100 Lt, dar pamaitina, pieno įpila.

Vyriškiui patinka kalbėtis ne tik apie ūkį, bet ir apie moteris. Pasak jo, kartais į fermą atvažiuoja mergina, bet jai labiau norisi gyventi su tėvais. Į akį kritusių panelių vyras greitai nepamiršta, jų vardais pakrikštija vienintelę po fermą šeimininką sekiojančią katę.

„Buvo Neringutė, Doviliutė, dabar Savutė“, - ūkininkas vardija švelniakailės vardus.

L.Chmieliauskas įsitikinęs: amžius meilei neturi reikšmės - mergaitės ir sukriošusius senukus įsimyli, jei tik šie turtingi. Bėda ta, kad šiais laikais be degtinės panos nepaimsi. 

„O pats nerūkau, negeriu ir prisilaikau visko, ko nereikia. Į aludes vaikščioti nėra laiko, tik į parduotuvę nueinu. Ten mergų prieina, saldainių joms nuperku“, - sveikos gyvensenos receptą atskleidžia Leonas.

Pasmalsavus, ko nereikia, pašnekovas tik šelmiškai mirkteli.

Keistuoliu laikomas L.Chmieliauskas juokauja esąs protingesnis ir už profesorius, ir už išprususius savo giminaičius, nes jau dešimt metų nė karto nėra rimtai sirgęs, nebent sloga retkarčiais nuotaiką sugadina.

Ateitis tviskės prabanga

Vienas su gyvuliais atokioje fermoje gyvenantis L.Chmieliauskas tvirtina nekviestų svečių nebijantis, nors ilgapirščiai ne kartą kėsinosi į jo turtą.

„Visi esame žmonės ir privalome vieni kitiems padėti. Net ir blogiausias vagis, sukčius, melagis ar žmogžudys irgi yra žmogus. Dešimt teismų turėjau, bet visiems man bloga padariusiems atleidau. Kas iš to, kad dvejus metus kalėjime atsėdės? O sulaukęs atleidimo gal kitą kartą susimąstys, kad bloga daryti žmogui netinka“, - savo filosofiją dėstė ūkininkas.

Kur kas daugiau nei pikti žmonės jam rūpesčių kelia plėšrūnai. Pernai vasarą ūkininkas ganykloje rado sudraskytas net aštuonias avis. Viena iš jų - labai retos angliškos raguotųjų ujltšyrų veislės.

L.Chmieliauskas netiki, kad dėl patirtų nuostolių kalti vilkai. Fermos šeimininkas spėja, kad į jo augintines nusitaikė nežinia iš kur atbėgę šunys.

Vis dėlto nei vargas dėl gyvulių, nei skurdi buitis neužtemdo Leono svajonių.

„Turiu darbą, gyvenimo prasmę, ateitį. O ji bus graži - gražiausi pastatai, televizorius  už dvidešimt tūkstančių litų, dideli foteliai. Siūlė man mašiną  - dešimt tūkstančių litų ji kainavo, bet kada nors nusipirksiu už šimtą tūkstančių litų“, - pareiškė ūkininkas.


Šiame straipsnyje: kiaulių fermaūkininkas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Domantas

Domantas portretas
Vyras tikina ne taip ir retai sulaukiantys svečių - atvažiuoja giminaičiai iš miesto, net kunigai ir, pasak jo, komunistiniai žmonės. KLAIDA SAKINYJE. Sėkmės ūkininkui - atsiskyrėliui jo svajonių įgyvendinime.

RaimundasJankus

RaimundasJankus portretas
Idomus ukininko gvenimas

Redzina...

Redzina... portretas
. Noriu palinketi,kad issipildytu tos svajones ... Tik ,kazkodel, primena si istorija panasia.... Ir ten buvo keistas senbernis giresi turtais, jaunom panelem pirkinejo saldainius.... ir svajojo.....
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių